TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Taktika nesikeičia

2009 10 06 0:00

Šiemet daug atmintinų datų. Vieni jas švenčia, kiti (ir tie, kurie jų vaisiais naudojasi) nori ištrinti iš savo atminties tas datas. Tokia jau žmogaus esybė. Kartais norima švęsti jubiliejus taip, kad patys jubiliatai savo šventę galėtų matyti tik TV ekranuose. Taip atsitiko, minint Sąjūdžio įsikūrimo 20-metį.

Prezidentas net nepanoro susitikti su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais (jos ir pirmosios Sąjūdžio seimo tarybos veiklą paprašyta įvertinti asmens, kurį Liustracijos komisija viešai įvardijo kaip KGB bendradarbį). Tokio veiksmo kitaip kaip spjūviu negalėčiau pavadinti.

Šių metų kovo mėnesį sukako dvidešimt metų nuo pirmųjų pusiau laisvų TSRS liaudies deputatų rinkimų, kuriuos triuškinama pergale laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai. Tai atvėrė duris viešai diskusijai apie Molotovo-Ribbentropo paktą ir galop aukščiausia imperijos instancija pripažino buvus Molotovo-Ribbentropo sandėrį ir paskelbė jį niekiniu. Tai yra pripažino, kad Baltijos šalys buvo jėga įtrauktos į imperijos sudėtį. Tada visi pripažino, tik ne dabar. Priminus šią datą vienam konservatorių lyderių Jurgiui Razmai, šis nusistebėjo: "Būta čia įvykio..." Mat jis tada dar nepriklausė Sąjūdžio aktyvui. Negi jam suprasti, kad TSRS liaudies deputatų dėka šimtai tūkstančių rusų po Sausio 13-osios įvykių šaukė: "Šalin rankas nuo Lietuvos!.."

Tai pravartu prisiminti palyginus su vyksmu dabar: tada šaukta, kad Klaipėdos kraštas nepriklauso Lietuvai, Vilnijoje bandyta sukurti "lenkų autonominį rajoną", Moldavijoje kurta (ir sukurta) Padniestrės "respublika". Rusijos imperialistai iki šiol neprarado vilties susigrąžinti būtą galybę. Apie tai prieš keletą savaičių per Rusijos TV pareiškė Dūmos deputatas, buvęs Michailo Gorbačiovo laikų Ministrų Tarybos pirmininkas Nikolajus Ryžkovas. Tai kiekvieną dieną trimituoja Rusijos vyriausybės finansuojamas ir 38 kalbomis veikiantis radijas "Golos Rossii".

Radijo stotis prisistato: "Jūs girdite didžiosios Rusijos balsą" arba "didžiosios šalies balsą..." Puolami Gruzijos, Ukrainos vadovai, segant prie pavardžių epitetus "išdavikai", "fašistai", neužmirštami ir TSRS liaudies deputatai, išardę imperiją.

Eteryje išgirsi ne tik Rusijos Valstybės Dūmos deputatų, bet ir paties Vladimiro Putino, Dmitrijaus Medvedevo balsus - tų, kurie ir šiandien stovi prie tos valstybės vairo. Tai jie okupavo dalį Gruzijos, įkurdami jos teritorijoje "nepriklausomas", tačiau Kremliaus klausančias "valstybes".

Rusijos žiniasklaida kviečia Rusijos draugus burtis į visuomenines organizacijas, nevengdama termino "prorusskije", žadama joms finansinė ir kitokia parama. Tos organizacijos turėtų savo šalyse aiškinti, kad Rusija visada nesavanaudiškai padėjo kitoms tautoms. Visiškai kaip stalinizmo viešpatavimo metais. Tokių organizacijų daigai matyti plika akimi.

Keistai skamba kai kurių mūsų politikų (pavyzdžiui, Justino Karoso) balsai: "Neerzinkime Rusijos." Erzinimas ir orumo praradimas - skirtingi dalykai. Nors verta susimąstyti, kodėl praradome ryšius su blaiviai mąstančiais Rusijos inteligentais (verslininkų kontaktai jų neatstoja). Turime nustoti kovoję su vėjo malūnais (plaktukais ir pjautuvais), o suvokti esmę. Žinomi žaidėjai ne tokie pavojingi.

Valdyti XX amžiuje imperiją reikėjo ideologijos. Komunizmas buvo rusiškojo imperializmo instrumentas. Tiesmukas rusiškas imperializmas negalėjo duoti lauktų rezultatų. Tuos dalykus turėtume skirti. Dabar ieškoma kito instrumentarijaus. Juo tampa Rusijos stačiatikių bažnyčia. D.Medvedevas ir V.Putinas dedasi nuoširdžiai tikintys... Galbūt čia galima įžvelgti psichologinį islamiškojo fundamentalizmo poveikį.

Intensyviai priešinamasi, kad Ukrainos stačiatikių bažnyčia netaptų autokefalinė, o būtų Maskvos patriarcho valda (džiaugiamasi, kad Baltarusijoje tokių tendencijų dar nesama). Vilniaus stačiatikių vyskupija - taip pat Maskvos ir Visos Rusijos stačiatikių bažnyčios padalinys. Galime įžvelgti analogiją su Didžiąja Lietuvos Kunigaikštyste, kuri, nesugebėdama įsteigti savos bažnytinės provincijos, priklausė Lenkijos bažnyčiai.

Ir kas įdomiausia, dabartinę Rusiją valdantys oligarchai - aršūs antikomunistai, tačiau Staliną, kaip ir Petrą I, Jekateriną II, laiko žymiausiais ir pagarbos vertais Rusijos valstybininkais.

Dešinysis opozicionierius Borisas Nemcovas, kritikuodamas tiesmukas Kremliaus pretenzijas kaimynams, siūlo originalesnį būdą, kaip išspręsti Rusijai rūpimas, pavyzdžiui, Krymo, problemas. Nespausti Ukrainos, kad ši perleistų Rusijai reikalingą Krymą, o pasinaudoti tuo, kad dabar tos srities gyventojai gyvena skurde. Supirkti iš jų žemes, gamyklas ir kitas įmones ir palikti jį valdyti Ukrainai, kuri ten nieko neturės... Ar šis metodas netaikomas ir Lietuvoje?

Taigi rusiškas imperializmas, nesvarbu kokiomis spalvomis jis dažytųsi, gajus, tik ieško naujų apraiškos formų. Mus jis tiek paveiks, kiek pamiršime, kas esame. Jeigu mūsų mąstyseną užvaldys, Just. Marcinkevičiaus žodžiais, "juodieji metraštininkai. O kad tuo keliu einama - akivaizdu. Prieš du dešimtmečius veikė platformininkai, dabar - "naujos jėgos". Argi be jų paramos Maskvos emisarai, atvykę į Vilnių kaip į savo tėvoniją, galėtų įtikinėti, kad Lietuva niekuomet nebuvo okupuota? Manau, dabar Rusijos politikams ne mažiau vertingi karosai, razmos negu paleckiai. Mat pirmieji atrodo savi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"