TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tamsus „biznis“ kaip kliūtis Tautos namams

2016 09 06 6:00

Praėjusią savaitę paaiškėjo, kad liberalų vadovaujamos Vilniaus savivaldybės veiksmai gali komplikuoti Tautos namų statybą. Idėją, kurią puoselėjo tautos šviesuoliai, pradedant Jonu Basanavičiumi ir baigiant Justinu Marcinkevičiumi. Kadangi kiti interesai užgožia gražias idėjas, jų įgyvendinimas dažnai stringa.

Tautos namai – labai geras pavyzdys to, kaip valdžia ir atskiri asmenys labiau rūpinasi finansinių grupių nei tautos ir valstybės interesais. Žemės sklypo, kurį J. Basanavičiaus ir kitų lietuvių inteligentų iniciatyva visuomenė išpirko dar 1911-aisiais, ant Tauro kalno paskirtis prieš metus savivaldybės iniciatyva buvo pakeista iš visuomeninės į rekreacinę, ir ten galima gyvenamųjų namų statyba.

Kaip praėjusią savaitę teigė Vilniaus savivaldybės administracijos direktorė Alma Vaitkunskienė, atėjusi į šias pareigas iš verslo sluoksnių, ji tiesiog nepastebėjo, kad pasirašydama šūsnį dokumentų dėl žemės sklypų paskirties keitimo, tada pritarė sprendimui, kuris labai palankus verslo grupei, valdančiai Profsąjungų rūmus ir besinuomojusiai žemės sklypą. Ji esą nežinojo, kad adresu V. Mykolaičio-Putino g. 5 yra būtent Profsąjungų rūmai, kitaip šio dokumento tikrai būtų nepasirašiusi.

Galima tik spėlioti, kokioms grupėms naudingus sprendimus A. Vaitkunskienė, žinant ar nežinant sostinės aukščiausiajai valdžiai, dar pasirašė ta dieną, bet faktas, kad minėtas sprendimas atveria galimybę statyti tai, ką verslininkai ir norėjo: komercinės paskirties objektus bei gyvenamuosius namus, ten galėtų būti vieta ir kokiam nors kultūros objektui, pavadintam gal net ir Tautos namais. Arba daug metų trunkančias derybas dėl turto išpirkimo padaro dar sunkesnes.

Ne viena Vilniaus valdžia, pastaruoju metu įsitraukus ir Kultūros ministerijai, bando susitarti su verslininkais, valdančiais Profsąjungų rūmus, dėl šio turto pardavimo ar iškeitimo į kitą analogišką turtą.

Pastarųjų apetitas tik auga. Rūmai per derybas, kuriose dalyvavo dar ankstesnė sostinės valdžia, įvertinti jau 12 mln. eurų, todėl Lietuva verslininkams, tiksliau, bendrovei „VPIC Vilnius“, registruotai Kipre, turėjo perduoti 5 pastatus Vilniuje ir Palangoje, kurių vertė iki 5,7 mln. eurų, ir dar išmokėti 5,3 mln. eurų.

Suvokdami, kad sėdi ant „aukso puodo“, kurio reikia visuomenei, verslininkai, matyt, savo reikalavimų kartelę būtų kėlę dar aukščiau, bet juos ribojo sąlyga, kad šiame žemės plote galima buvo statyti tik visuomeninės paskirties objektus. Pernai šį apribojimą Vilniaus valdžia atšaukė. Koks dabar bus apetitas tų, kuriems Tautos namai rūpi tik kaip priedėlis prie viešbučio ar biurų komplekso?

Dar 2004 metais tuometė Seimo narė, buvusi Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ prezidentė Aldona Balsienė irgi sakė nieko nežinojusi iki tol, kai spaudoje perskaitė, kad kažkas iš jos kolegų profsąjungos narių pardavė verslininkui Darijui Vilčinskui tą Profsąjungų rūmų dalį, kurią nuniokojo gaisras. Be to, neaišku, kaip kilo gaisras. Žinoma tik tiek, kad po jo verslininkų grupė šį turtą įsigijo daug mažesne kaina nei rinkos.

Nežinodami „lietuviškos“ panašių objektų įsigijimo po gaisrų žemesne kaina praktikos, į Lietuvos Vyriausybę dėl Profsąjungų rūmų kreipėsi net Pasaulio laisvųjų profsąjungų konfederacijos, vienijančios 148 mln. darbuotojų 141 šalyje, generalinis sekretorius Guy Ryderis. Jis rašė, kad, nepaisant padegimo motyvų, valstybė privalo imtis visų įmanomų priemonių apsaugoti profsąjungas nuo kriminalinio poveikio, užtikrinti laisvą profsąjungų veiklą ir paramą joms.

Bet buvo jau vėlu. A. Balsienės teigimu, netikėtai ir kitas profsąjungų turtas buvo parduotas tam pačiam asmeniui bei jo valdomai verslo grupei. Jos nuomone, šie sandoriai buvo neteisėti, bet Lietuvos teisėsauga taip nemanė. Ji liko akla profsąjungų turto išpardavimui, kaip ir visai kitai „prichvatizacijai“.

1911 metais, surinkus lėšų sklypui, kuriame galėtų būti pastatyti Tautos namai, kaip svarbiausių tautai kultūrinių ir visuomeninių renginių vieta, visa tai liko tik idėja. Nors ją rėmė tokie šviesuliai kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vincas Kudirka, Antanas Smetona, Juozas Tumas-Vaižgantas, broliai Vileišiai ir kiti. Kai viskas buvo parengta šiai idėjai įgyvendinti, Vilnių užėmė svetimi, kuriems tai nerūpėjo.

Atkūrus Nepriklausomybę 1990 metais, vėl daug Lietuvos šviesuolių ėmė remti Tautos namų statybų idėją. Vieni po kito jie išeina anapilin, o idėjos įgyvendinimas vis dar stringa, nors savo Tautos namus sugebėjo pastatyti ir latviai bei estai, o suomiai turi puikius „Finlandia“ rūmus. Lietuvoje viskas stringa tamsių interesų brūzgynuose.

Tautos namus norėta pastatyti ant Tauro kalno, minint 100-ąsias Vasario 16-osios akto metines. Bet ar tai tikrai įvyks, dabar neaišku. Pagaliau jeigu taip, ar tai nebus tik priedėlis verslui, po gaisro supirkusiam Profsąjungų rūmus.

Kol kas Tautos namų istorija – idealistų bandymas įgyvendinti beveik šimtą metų puoselėtą tautos šviesuolių idėją valstybėje, kur veikia tamsaus „biznio“ dėsniai. Šalyje, kur teisėsauga ir aukščiausia valdžia užima tik pasyvaus stebėtojo poziciją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"