TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tamsūs momentai ir didingi išgyvenimai

2015 08 22 6:00

Rytoj – dviguba šventė. Sekmadienis yra Viešpaties diena. Rugpjūčio 23-iąją taip pat minime Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dieną. Todėl leiskite rašyti ne tik apie teologinius dalykus, bet ir prisiminti tautinius.

Šį kartą baigiame skaityti net penkis sekmadienius užsitęsusią Evangelijos pagal Joną 6-ojo skyriaus žinią. Tai sudėtingas skyrius (Jn 6,60–69). Perteikiami labai asmeniški, atviri Jėzaus žodžiai apie save. Klausydamas supranti, kad šie Žmogaus Sūnaus žodžiai perduodami iš ten, „kur jis buvo pirmiau“. Atsiveria kitoks pasaulis. Duona, lyg tol buvusi kasdienybės, šeimos vienybės, darbo simboliu, tampa Dievo paveikslu.

Galime įsivaizduoti tuos nustebintus žmones, besiklausančius Jėzaus žodžių. Jo kalba buvo išties nelengva. Jėzus kalbėjo tai, kas Senojo Testamento klausytojams atrodė nauja ir nesuprantama, net familiaru. Dievas negali būti toks artimas. Jie, izraelitai, turėjo tvirtai įsišaknijusią religinę sistemą, kur ryšys su Dievu buvo išgyvenamas per tautos istoriją, per šventyklos apeigas ir Įstatymo nuostatų laikymąsi. Beje, graikiškajame tekste nusakyti tam, kad Jėzaus žodžiai yra kieti arba sunkūs, vartojamas žodis „skleros“. Šis žodis mūsų kalbėsenoje nėra svetimas. Esame girdėję apie sklerozės ligą, kai žmogui sunku atlikti tam tikrus veiksmus arba kai randasi atminties trukdžių. „Kieti jo žodžiai“, nes juose jau nebe grožis, nebe įdomybės traukia, bet klausydamas jų išgirsti kvietimą į kitokį susitikimą su Dievu. Šie žodžiai yra „dvasia ir gyvenimas“, vadinasi, jie priimami ne ausimis pasiklausyti, bet pats Jėzaus mokymas, jo žodžiai tampa žmogaus dvasia, jo gyvenimu. Tai, kas iš esmės žmogų pakeičia. Iš štai čia prasideda kryžkelė. Eiti toliau ar pasitraukti. Klausytis, priimti ar murmėti ir piktintis. „Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“. Čia matome, kad nesklandumas, nesėkmė, tam tikras blogis akivaizdžiai pirmauja. Ištiko krizė, juntama dramatiška nuotaika, iškilo grėsmė, kad Jėzaus mokslas bus klausytojų atmestas, jis liks nesuprastas, be sekėjų, kurie vėliau taps jo darbo tęsėjais, Bažnyčios statytojais. Laimei, ne visi nuėjo. Liko apaštalas Petras ir jam pritariantys su labai aiškiu atsakymu: „Tu – Dievo Šventasis.“ Tu esi šventasis, Tu esi kitoks. Jėzuje atpažino amžinojo gyvenimo artumą. Petro atsakymas neliko vienišas, jam pritariančiųjų gretos ir šiandien pasipildo.

Dabar šiek tiek ir apie Rugpjūčio 23-iąją. Evangelinė kryžkelė ir pirmojo blogo įspūdžio nuotaika puikiai dera šiandieniniam minėjimui. Minima diena mūsų tautos istorijoje turi tamsių momentų ir vėliau didingų, pakilių išgyvenimų. Pirmiausia juodasis kaspinas apraizgė mūsų kraštą 1939 metais, pasaulio galingiesiems slapta pasidalijus Lietuvos žemelę, vėliau atnešė daug skaudžių išgyvenimų. Kitas juodojo kaspino vingis – 1962 metų rugpjūčio 23-iąją. Tą dieną Kaišiadorių katedroje buvo laidojamas nepalaužiamos tvirtybės vyras, kankinys, arkivyskupas Teofilius Matulionis. Jis mirė Šeduvos tremtyje, iškentėjęs lageriuose 16 metų nelaisvės, jam nebuvo leista valdyti vyskupijos, nesulaukė nė menkiausio prašviesėjimo tikėjimo persekiojimuose. Nors buvo tikinčiųjų gerbiamas ir mylimas, jo mirtis buvo tyčia nutylima. Laidotuvėse leista pasakyti tik vieną pamokslą, paminint viso labo „vienintelį“ velionio nupelną – buvo blaivininkas ir kitus kvietė į blaivybę.

Keisto ženklo būta 1987 metų rugpjūčio 23 dieną Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Šv. Mišių metu prie altoriaus netikėtai sukniubo ir mirė kunigas Stanislovas Valiukėnas, kuris turėjo pamaldų dalyviams perduoti kvietimą eiti į nelegalų mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo, minint Molotovo-Ribbentropo pakto metines. Šio Lietuvos patrioto ir atsidavusio Vilniaus apaštalo mirtis suteikė nepaprastą drąsą mažai saujelei mitingo dalyvių, apsuptų pulko saugumiečių. O vėliau rugpjūčio 23-ioji atnešė netikėtų malonių. Tądien 1988 metais įvyko daugiatūkstantinis Sąjūdžio mitingas. 1989 metais nuo Vilniaus iki Talino nusidriekė gyvoji rankų grandinė – Baltijos kelias. 1990 metais prie Lazdijų įvyko Europos kelio mitingas. 1991 metais Vilniaus Lukiškių aikštėje ir Klaipėdoje demontuoti Lenino paminklai. 1992 metais tą dieną grupelė drąsių Lenkijos lietuvių, protestuodami prieš Vidugirių parapijos kūrimą ir gindami savo tautinę tapatybę, uždarė statomą bažnyčią ir taip išsaugojo Punsko ir Seinų parapijų lietuvių vienybę.

Šios evangelijos dvasią galime atpažinti ir mūsų kasdienybės žingsniuose, kai reikia kovoti su tautinės atminties sklerozės liga, kuria dažnai susergama prarandant idealus. Dažnai garsiai teigiama, kad valstybės gerovė, ginkluotė, europinių įsipareigojimų vykdymas yra pagrindinės valstybės vertybės, tuo metu vis dar aiškiai neapsisprendžiama, į ką galėtume atsiremti ieškodami savo tautinės tapatybės. Kristaus žodžiai „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda“ nurodo ne tik pavienio žmogaus, bet ir visos tautos žūtbūtinę ateities sąlygą. Taip pat teks atsakyti į Baltijos kelio dieną dažnai pasigirstantį retorinį klausimą – ar eitume šiandien į Baltijos kelią? Čia tepadeda mums apaštalas Petras, drąsiai ištaręs: „Viešpatie, pas ką mes eisime..?!“ Taip, eisime, nes tai mūsų tautos dvasia, mūsų ateitis!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"