TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tarnai ir tranai

2013 11 29 6:00

Kodėl aš nemėgstu statistikos? Gerbiu, pasitikiu, nedrįsčiau su statistikais ginčytis dėl faktų tikrumo. Nemėgstu todėl, kad ji, begėdė, rėždama tikrų tikriausią tiesą, voliojama kaip kam patogiau ir dėl to neretai tampa apgavike.

Praėjusią savaitę Statistikos departamentas paskelbė džiugią naujieną: vien trečiąjį šių metų ketvirtį vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje padidėjo 2,3 proc., o per metus - ir beveik visais šešiais. Nors imk ir plok katučių - na galų gale!

Drįstu spėti, kad devyni dešimtadaliai BVP kūrėjų, t.y. tų, kurie į avilį medų neša gaudami minimalią algą, komentuotų maždaug taip: „Nepastebėjau, kad mano piniginė ką nors būtų pajutusi...“

Tai va, priėjome ir prie bičių avilio, savotiško visuomenės simbolio. Kiekvieną bičių šeimą, kaip žinome, sudaro daugybė medų nešančių bitučių, kurių triūsu noriai naudojasi Tranas ir Motinėlė. Avilyje tai įprasta, nes tik tiedu tėra, tad maisto visiems užtenka. Žmonių visuomenėje daug sudėtingiau, nors principai panašūs. BVP kuria, medų neša privačios ir valstybinės įmonės, o kopinėja ir skirsto „tranai“ ir „motinėlės“, kurie šiame „avilyje“ yra linkę daugintis ir didžiuotis: „Mes - tautos išrinktieji, mumis žmonės pasitikėjo, todėl neturėtų pykti, jei uždirbsime 2–3 tūkst. litų per mėnesį daugiau nei dabar, juolab kad Konstitucinis Teismas (visažinė Motinėlė) taip nusprendė. O jeigu to atsisakytume, pensijos kiekvienam padidėtų ne daugiau kaip 6–10 centų per mėnesį.“ Čia pravartu prisiminti vieno signataro, buvusio politinio kalinio, užsibuvusio Seime, komentarą: „Kaip aš atrodysiu, pas savo rinkėjus atvažiavęs „golfiuku“?“

Tiek jau to, užteks žaisti su išrinktųjų sąžine, nors bent pusė jų nė nebuvo išrinktaisiais tada, kai algos buvo mažinamos - taigi nelabai būtų ką ir kompensuoti. Į darbo užmokestį, tikrai jautrią Lietuvos visuomenės stygą, žvelgčiau rimčiau, vėl grįždamas prie „melagės“ statistikos. Įsivaizduokime: įmonėje dirba du žmonės. Vadovas uždirba 10 tūkst. litų, o jį aptarnaujanti persona - tūkstantį. Vadovas didžiuodamasis viešai pareiškia: „Mūsų įmonėje vidutinis darbo užmokestis yra 5,5 tūkst. litų.“ Jis kalbėtų kukliau, jei įmonę aptarnautų ne persona, o visas penkių asmenų minimaliai uždirbantis personalas. Tokiu atveju, deja, vidutinis darbo užmokestis tesudarytų 2,5 tūkst. litų, tačiau gerokai daugiau negu statistinis Lietuvos vidurkis - nors ordiną kabink! Tačiau tai tik statistika, nors ir labai supaprastinta.

O statistiškai, kaip pripažįsta ir visi be išimčių analitikai, vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje itin kyla dėl tos pačios priežasties - pirmiausia auga vadovų, geriausių aukštųjų technologijų specialistų, be to, per ilgus metus solidžią patirtį užsidirbusių valdininkų algos, o krizė - lyg ir skambino kažkas, tik nežinia, kurioje bažnyčioje. Stočiau arčiau tų, kurie dėsto, jog kompensacijos yra viena didžiausių Lietuvos valstybės blogybių. Juk mažinamos buvo ne tik išrinktųjų, ne tik teisėjų, bet pirmiausia privatininkų algos. Konstitucinis Teismas tai nutyli.

Šiemet, tenka pripažinti, statistinis darbo užmokesčio vidurkis kilo ir dėl to, kad iki 1 tūkst. litų buvo padidintos „minimaliokų“ algos. Tiesa, popieriuje, bet vis į gyvenimą. Vadinasi, šiemetis algų didėjimas atspindi veikiau politikų žaidimų po rinkimų pasekmes nei ekonomikos augimą.

Drįsčiau teigti, kad nėra teisinga ir Lietuvos banko bei Lietuvos bankų asociacijos jau žila barzda apaugusi išvada, neva mūsų gyventojai kaip niekada turtingi, nes indėliuose laiko daugiau kaip 40 mlrd. litų - rekordinę sumą. Tiesa, pastaruoju metu ji pradėjo mažėti.

Spėčiau, kad didžiąją šios sumos dalį sudaro tikrai ne „minimaliokų“, o tų, kurie daug uždirba, indėliai. Ir tam turiu pagrindo. Ekonomikos analitikai ir teoretikai yra atkreipę dėmesį, kad turtingi žmonės, padidėjus pajamoms, ima daugiau kaupti dideliems pirkiniams, o „minimaliokai“, gavę 50–100 litų daugiau, bėga į prekybos centrą žemės ūkio, maisto ir kitų plataus vartojimo prekių pramonės paremti.

Tai, kad mažėja infliacijos rodiklis, irgi nebūtinai reiškia, jog pinga duona, mėsa, pienas ar komunalinės paslaugos. Iš tikrųjų pinga televizoriai, automobiliai, o ir nekilnojamasis turtas dar palyginti pigus. Laikyti pinigus už palūkanas, prilipusias prie nulio, jau neracionalu, todėl metas didesniems pirkiniams. Taip ir mažėja indėliai.

Tai faktas. Todėl man ir keista girdėti, kaip savo sprendimus pasididinti algas argumentuoja tie, kuriuos geras trečdalis balsavimo teisę turinčių piliečių išrinko būti tarnais (juk patys siūlėsi), o ne godžiais tranais, mintančiais iš deficitinio keliasdešimt milijardų litų skolingos valstybės biudžeto, kuriame stinga lėšų mokytojams, gydytojams, bibliotekininkams, kiemsargiams ir, be abejo, tiems, kurių kelionei į mišką rogės vis paremontuojamos.

Ekonomistai siūlo aibę būdų, kaip mažinti socialinę atskirtį, mokestinių ir kitokių, patikrintų teisingesnėse šalyse, bet tai nelabai kam įdomu, kol priiminėjami egoistiniai sprendimai. Vadinasi, didžioji problema yra moralinė. Neįveikus jos nepadės ir moderniausi, teisingiausi būdai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"