TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tarp "draugų" ir "bičiulių"

2009 05 22 0:00

Valdas Vasiliauskas "Lietuvos žiniose" per du numerius (2009 m. balandžio 20-21 d.) išspausdintą savo straipsnį "Valdas Adamkus ir KGB" vadina "žurnalistiniu tyrimu". Bet tyrimas, nors ir žurnalistinis, tačiau prastas.

Pavyzdžiui, autorius rašo, kad "netrukus rūmų S.Daukanto aikštėje šeimininkas su visa jį atlydėjusia iš Amerikos svita sugrįš į Čikagą". Iš kur jis tai žino? Kuo remiasi? Skaitytojas manys, kad taip teigti V.Vasiliauskas turi pagrindo, bet aš, irgi šiuo klausimu pasidomėjęs, įtariu, kad žurnalistas žiauriai klysta.

Svarbiau V.Vasiliausko nenuoširdumas. Jis sako savo "tyrime" "ignoruojantis paplitusias insinuacijas ir konspiracines teorijas", tačiau nuo pradžios iki galo jo rašinys tik ir "dvelkia" tuo. Nors autorius dievagojasi pasitenkinantis "lengvai prieinamais dokumentais" ir tik "faktų konstatavimu", beveik visi šie "faktai" paimti iš "dokumentų", kuriuos surašė komunistų valdžios tarnai dar anais laikais.

V.Vasiliauskas vis dėlto tikina, kad jam "net iki antrosios kadencijos vidurio V.Adamkus išliko moralinis autoritetas" ir kad, nors ir drįso, kur reikia, prezidentą pakritikuoti (gera savybė!), jis "iš tikrųjų" netgi buvęs "ištikimiausias" V.Adamkaus šalininkas, kuriam nereikėjo sukti galvos, už ką balsuoti per tris pastaruosius prezidento rinkimus".

Na, iš kur toks "apsivertimas"? Kodėl "ištikimiausias šalininkas" tapo nebe "ištikimu" (bent jau ne Adamkui) ir tikrai ne "šalininku" (gal kieno nors kito)? Jis pats sako taip: "Tačiau viskas apsivertė po pulkininko Vytauto Pociūno žūties ir parlamentinio Valstybės saugumo departamento (VSD) tyrimo metu. Prezidentas visais įmanomais būdais, net pasitelkęs Konstitucinį Teismą, blokavo tyrimą, kaip savo akies vyzdį gynė Arvydo Pociaus, Dainiaus Dabašinsko ir Dariaus Jurgelevičiaus šutvę (pastarieji du iki šiol neišmesti iš VSD). Gelbėdamas KGB rezervininkų kailį, valstybės vadovas net pareiškė, kad laikas pamiršti KGB kaip neegzistuojančią organizaciją.

Nuosekli ir nepajudinama V.Adamkaus pozicija VSD skandalo metu parodė, kad visos ankstesnės "išimtys" ir "nesusipratimai" - ordinai KGB karininkams, keista draugystė ir slapti susitikimai su Vladimiro Putino aplinkos žmogumi KGB generolu Vladimiru Jakuninu, antikagėbistinių įstatymų vetavimas - susiklosto į logišką grandinę, kuri apima kur kas didesnį laiko tarpą, nei dvi prezidento kadencijos, nusidriekia į tolimus sovietų okupacijos laikus".

Tai iš tiesų sunkūs kaltinimai šalies prezidentui (ypač tas paskutinis). Doras žurnalistas, kuris teigia V.Adamkų seniai pažinojęs ir ne kartą jį kritikavęs ("susitikęs Jo Ekscelencija vadindavo mane savo didžiausiu kritiku"), taigi pats save laikantis drąsiu, - būtų, prieš tokį tekstą viešai skelbdamas, davęs jį paskaityti kaltinamajam, paprašęs jį pakomentuoti ir patikslinti, paaiškinti ar paneigti. Ypač, kad nebespaudžia laikas, kadencija eina į galą, o "medžiaga", kurią V.Vasiliauskas toliau išdėsto savo teiginiams ir priekaištams paremti, yra sena ir žurnalisto seniai turima. Kurių galų jis taip ilgai laukė?

Jeigu autorius būtų gerai atlikęs žurnalistinį darbą, daug kas būtume buvę jam už tai dėkingi, nes kai kurie V.Vasiliausko iškelti momentai neduoda ramybės ir man. O padoriai atlikti žurnalistinį tyrimą reiškia nušviesti abi puses, taigi prakalbinti ir tyrimo taikinį ar bent jo atstovus (o jei šie nekalba ar išsisukinėja - tatai irgi reikėjo pažymėti ir nenutylėti).

Bet jokio gero darbo V.Vasiliauskas neatliko, vietoj to turime tik seno žurnalisto gyrimosi ir teisinimosi išsiliejimą dėl savo tarybiškai pilietiško vaidmens per Jaunimo teatro gastroles Amerikoje 1988 metų gegužę. Aš irgi ten dalyvavau, net platinau bilietus į kai kuriuos spektaklius, maišiausi minioje, bet su autoriumi (tąsyk "tarybiniu prievaizdu") nei tada, nei vėliau, kiek atsimenu, nesusipažinau, tik vėliau iš vieno kito artimo jaunimiečiams girdėjau ne kokius apie jį atsiliepimus (bet gal tai tik iš profesinio pavydo).

Žinoma, gandai gandais, ir faktai faktais: ačiū Dievui, kad autorius bent nemeluoja, prisipažįsta buvęs "nekenčiamos komunistų valdžios atstovas", o ar sako visą teisybę (kokio rango atstovas ir kokį mundurą nešiojantis?) - kitas klausimas, irgi tikro žurnalistinio tyrimo vertas.

Visiškai suprantama, kad autoriui gal net gėda dėl tokios tarnybos (kad ir kokia ji būtų buvus) turėjimo, o mažų mažiausiai nesmagu, nepatogu, ypač jei jam nepelnytai priskiriami per dideli "nuopelnai KGB". Kiekvienu atveju, vyriška prisipažinti, tik nereikia svarbių dalykų nutylėti, o svarbiausia, negalima savęs (ar naujų savo draugų) baltinti, juodinant kitus.

V.Adamkus ir šiaip "Santaros-Šviesos" nariai tuo ir skyrėsi nuo daugelio kitų išeivijos lietuvių, jog suprato, kad norint plėsti Geležinėje uždangoje atsivėrusius plyšius, negalima išvengti kontakto su aukšto rango sovietiniais pareigūnais, kurie ir vizas išduoda, ir kelionių maršrutus nustato, ir leidžia ar neleidžia šio bei to ir dar kai ko įsivežti ar išsivežti, ir visą laiką varžo, trukdo, seka, o sekamieji bando seklius visaip pergudrauti, ir kartais tai pavykdavo, pro plyšius kažkas praslysdavo. Tik dėl tų plyšių didinimo Lietuvoje atsirado draudžiamoji Vakarų spauda, o Vakaruose Lietuvos pogrindžio spauda.

Tačiau tų plyšių nebuvo įmanoma plėsti, nesusipurvinus batų sovietiniame mėšle, per kurį reikėjo žengti. Kitaip sakant, Lietuva buvo kalėjimas, o kad jame uždarytuosius aplankytum, ar kad iš jo išsikviestum ką nors pas save, norom nenorom turėjai bendrauti su kalėjimo sargais ir viršininkais. Kai kas nenorėjo purvintis, bet tie nelankė giminių Lietuvoje ir nesikviesdavo jų į Ameriką. Jie apskritai neieškojo laisvųjų kontaktų su pavergtaisiais, nes tai reikalavo bendravimo su pavergėjų atstovais. Bet jie ir nepasiekė to, ką pasiekė besivadovaujantieji šūkiu "veidu į Lietuvą" - ogi šiltesnius, dalykiškesnius ryšius jau laisvoje Lietuvoje tarp buvusių išeivių ir buvusių pavergtųjų.

Savo negražaus straipsnio pabaigoje V.Vasiliauskas V.Adamkui tėškia:

"Net dviejų kadencijų neužteko, kad ištirptų distancija, skirianti nuosekliausiai kovojusios už Lietuvos išvadavimą išeivijos dalį nuo V.Adamkaus. Ir Lietuvos. Tokia neteisybė - skaudi patriotiškiausios emigracijos dalies ir pačios Lietuvos drama. Bet toks ir buvo nomenklatūros tikslas - neįsileisti Lietuvių Fronto bičiulių ir visų kitų nepalaužiamų rezistentų. Arba kad sugrįžę į tėvynę jie pasijustų svečiai nebuvėliai, nelabai laukiami ir niekam nereikalingi."

Čia daug neteisybės. Ne tik Lietuvos Fronto bičiuliai "nuosekliausiai kovojo už Lietuvos išsivadavimą", ne tik jie buvo "patriotiškiausia emigracijos dalis". Jie kovojo kitaip, jie buvo kitokie patriotai - jie kovojo peticijomis, eisenomis, boikotais. Vakaruose (tą darė, beje, ir santariečiai, tik mažiau), bet jie nebandė taip atkakliai skverbtis pro Geležinę uždangą. LF bičiuliai tada nepalaikė jokių ryšių nei su tokiais neeiliniais tarybiniais pareigūnais, kaip V.Vasiliauskas, V.Kančas, V.I.Sakalauskas, nei su daugybe jų prižiūrimų, gainiojimų eilinių pavergtųjų (pvz., dauguma būsimojo "Sąjūdžio" iniciatyvinės grupės narių). Todėl gal ir nenuostabu, kad jie Lietuvoje šiandien turi daug mažiau pažįstamų ir bičiulių. Kita vertus, kai kurie LF veikėjai ir kiti "nepalaužiami rezistentai" vis dėlto buvo įsileisti į okupuotą Lietuvą - tais pačiais santariečių pramintais takais. Sovietinė nomenklatūra ir vėl savo tikslo nepasiekė.

Buvęs draugas V.Vasiliauskas, praradęs "ištikimybę V.Adamkui", dabar, ko gero, bus radęs naujus "bičiulius" Kalifornijoje. Taip, jam juokai dėl V.Adamkaus. V.Kančui priskiriamo "tyro pasiaukojančio lietuviškumo". Man taip pat. Bet ar jam pačiam lengviau "ant dūšios", sumenkinus V.Adamkų? O ir tiems naujiems Kalifornijos "bičiuliams" - ar jiems geriau, kad jie reikalingi būtent tokiems buvusiems "draugams"?

"Akiračiai"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"