TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tarp jūsų – ne taip

2015 10 17 6:00

Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.

Jeigu ištisai skaitai Evangelijos pagal Morkų tekstą, ši vieta, užuot pamokiusi, gali prajuokinti. Juk apaštalams jau buvo atskleistos visos kortos. Jėzus dusyk atvirai ir aiškiai perspėjo, kad eina kentėti ir mirti. Jau viskas susakyta apie kryžių – ir paties mokytojo, ir jo mokinių. Jau žinoma Kristaus sekimo kaina, jog tai nebus lengvas ir pigus dalykas. Ir štai du broliai, Jokūbas ir Jonas, iškiša savo absurdišką prašymą: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“

Evangelisto Morkaus ironija atima žadą. Ne kiekvienas dar mokėtų taip nusišnekėti ir nesusigaudyti situacijoje, kaip tiedu apaštalai. Kurti sėkmės planus, svajoti apie garbę, kai šalia pasmerktasis. Kai nurodyta, jog mokinio atlyginimas bus tie patys persekiojimai.

Jėzui, žinoma, užteks kantrybės. Jokūbas ir Jonas nepašalinami iš apaštalų komandos. Bus išdėstyta dar viena nusižeminimo ir tarnystės pamoka. Apie norą būti pirmam pasakoma, kad pirmasis – visų vergas. Didžiausias turės tarnauti. Ne šiaip sau dėl asmeninio įvaizdžio, viešųjų ryšių, o todėl, kad kitaip neįmanoma. Pats mokytojas atėjo tarnauti ir atiduoti savęs kitiems. Vėl viskas labai aišku. Po tokių žodžių tarp Jėzaus sekėjų amžiams turėtų būti išnykęs valdžios troškimas, puikybė, išdidumas.

Mes tik dūsaujame. Vargšas Jėzus! Jam taip ir nepavyko įtikinti savo Bažnyčios, kad būti tarnu yra geriau negu lyderiauti, iškilti virš kitų, mėgautis valdžia ir garbe. Aišku, buvo šv. Pranciškus, Motina Teresė, daugybė žinomų ir nežinomų krikščionių tarnų ir tarnaičių. Mokame ir mes, kai reikia, pasiaukoti, padaryti gerą darbelį. Bet juk ne iš piršto laužta nuomonė, kad tikintieji susireikšminę ir pilni arogancijos. Pašneka gražiai šių dienų apaštalas, pacituoja popiežių, mažutėlių draugą, o paskui tau primins visus savo titulus. Leips iš laimės nuo gėlių ir aplodismentų. Ne vien dvasininkų tai bėda. Kristaus šlovės spinduliuose lygiai smagu ir Bažnyčios eiliniams. Ir jie tariasi turį teisę į išskirtinę pagarbą, dėkingumą, privilegijas.

Ar kada nors bus gana tų kelių Evangelijos sakinių, kad visi įsimylėtume nusižeminusią, tarnaujančią Bažnyčią ir netrokštume joje sau bent lašelio garbės?

Nežinau. Evangelija, kantriai kaip ir pats Jėzus, primena tokį krikščionių dėsnį. Primins ir toliau, nesvarbu, ar būsime jį supratę ir priėmę, ar praleidę negirdomis. Evangelija moka laukti ir duoti mums laiko. Apaštalams buvo leista kalbėti niekus ir šaudyti pro šalį. Tik eidami paskui mokytoją, jie galėjo užaugti, pasikeisti.

Šiandien kas tik nori gali pričiulbėti tau į valias apie tarnaujančią Bažnyčią, brangiuosius mažutėlius, apie palaimą aukotis dėl kitų. Kita vertus, lygiai nesunku sudaužyti į šipulius visus, kurie Kristaus vardu siekia garbės ir valdžios, tunka ir bunka, negirdi vargdienių aimanų. Galima taip pat manyti, jog Kristaus mokymo triumfas remiasi teisingomis programomis, pompastiškais renginiais, prisitaikymu prie masinės kultūros poreikių.

Evangelija čioje vietoje linkusi pasikliauti kitais dalykais. Jokūbas ir Jonas, anie du žioplai išsišokę apaštalai, nebuvo dėl to savo mokytojo pasmerkti ir atstumti. Į jų juokingas ambicijas buvo atsakyta tarnaujančio Žmogaus Sūnaus paveikslu. Vienintelė galimybė būti su Kristumi ir Kristuje – tai priimti jo nusistatymą. Visi kiti nusistatymai nekuria Dievo karalystės. Tą tiesą anksčiau ar vėliau visiems lemta suvokti – kaip ir aniems broliams. Jos neįmanoma nesuvokti einant Jėzaus keliu. Tarnaujantis krikščionis – tai ne tik uždavinys, bet dar labiau – pranašystė. Kitap nebus, negali būti. Būsime užauginti iki panašumo į mokytoją. Net jei šiuo metu sugebame atlikti tik vieną, patį mažiausią, Kristaus tarno judesį. Mėginkime kitus kelius ir judesius, patirkime didybės ir puikybės mostų skonį, pasekmes. Vis tiek anksčiau ar vėliau bus aišku, jog Kristaus ten nėra.

Prieš karą, jau visai nepriklausomybės saulėlydyje, iš vadinamųjų „neokatalikų“ sąjūdžio Lietuvoje buvo atsiradę keli kunigai, puoselėję kitokios Bažnyčios viziją. Žymiausi jų – Stasys Yla, Alfonsas Lipniūnas ir Povilas Jakas. Visi trys skirtingi, bet visi išprusę, drąsūs, susipažinę su Vakarų Europos katalikiškais judėjimais, charizmatiški. Dviem pirmiems, rodos, buvo pranašaujamas vyskupo sostas. Povilas Jakas ten nesiveržė. 1936 metais švenčiant Lietuvos krikšto jubiliejų, jis paskelbė „Židinyje“ straipsnį „Ko katalikybė nedavė Lietuvai?“ Kilo skandalas. Kauno hierarchai puolė jį spaudoje. P. Jakas atsakė knyga „Krikščionybės tragizmas“ ir klausia: „Ar galima manyti, kad Kristaus Evangelija vykdoma ten, kur tuštinamos soterno bonkos už maldingai surinktus vargo žmonių pinigus? (...) Ten, kur religinis patarnavimas vykdomas pagal buhalteriją ir kur bepinigis pasiunčiamas lauk? Ten, kur ekonomika nusveria teologiją ir bekonas daugiau reiškia už sielą?“ Žinoma, klausimai buvo retoriniai. Kad pasitaisytų, kunigą ketinta nugrūsti į kažkokį užkampį. P. Jakas nepakluso, buvo suspenduotas. Vėliau, matyt, buvo pasiektas kompromisas, jis vėl kunigavo. 1940-ųjų pavasarį išleido solidžią monografiją „Naujasis humanizmas“. Būtų rašęs toliau, bet netrukus atslinko bolševikinė naktis.

Kiti du, S. Yla ir A. Lipniūnas, kaip įkaitai atsidūrė Stutthofo Dievų miške ir ten turėjo realizuoti savo pilnutinės katalikybės planą. Tikrai realizavo. Kun. Lipniūnas – iki galo, iki pat anos Jėzaus taurės ir krikšto. Kun. Jakas pateko į gulagą. Grįžo pakrikusio proto, gilioje depresijoje. Nėjo kunigo pareigų, užsidirbdavo duoną važinėdamas po parapijas ir taisydamas vargonus. Sako, buvo sukūręs šeimą. Žuvo po traukinio ratais, panašiai kaip Mindaugas Tomonis prieš keturis dešimtmečius.

Apie kunigą Jaką esu klausinėjęs Česlovo Kavaliausko. Jiedu artimai draugavo ir praleido daug naktų svarstydami, kokia turi būti Kristaus Bažnyčia. „Eidamas bėgiais pasitikti traukinio, jis tikėjo dvasios pergale prieš materiją“, – taip kunigas Kavaliauskas interpretavo savo draugo žūtį. Parašė eilėraštį jo atminimui.

Meilė – pagal tvarkaraštį,

dorybės – plieniniai bėgiai,

šventumas – uniforma.

Šai toks idealas pro miesto langus.

Verčiau žvėris,

ant keturiolikos ratelių...

Tai bent šventumas!

Tai dorybės!

Po viso to, kas išgyventa, alternatyva anai buhalterijai ir bekonams liko tik tokia – žvėris ant keturiolikos ratelių. Bet ir paprasčiau būna. Lyg tyčia – Gailestingumo metų išvakarės. Paruoštos fanfaros. Stebuklingam paveikslui bus liepta hipnotizuoti savus ir svetimus. Šv. Faustina pergalingai šypsosis, užmiršusi savo vienatvę, džiovą, pragaro baimę. Bet šalia Dievas visada pasiūlo ką nors iš savo paties repertuaro. Kad išsipildytų Evangelija: „Tarp jūsų yra ne taip!“

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"