Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Tarp Ostapo Benderio ir „nepakeičiamųjų“

 
2017 05 27 6:00

Bet kuriame knygyne rasite daugybę savipagalbos literatūros, kurios pagrindinė tezė – kiti vertins tave taip, kaip pats vertinsi save. 

Tie, kurie spinduliuoja pasitikėjimą savimi, sudaro įspūdį, kad žino, moka šį tą daugiau.

Savimi pasitikintys žmonės pasiekia didesnių karjeros aukštumų, o ten juos iškelia tie, kas to pasitikėjimo turi mažiau. Ir net paaiškėjus, kad tokie asmenys netesi pažadų, lyderį iškėlusiesiems sunku jo atsižadėti, nes tai reikštų jų pačių klaidų pripažinimą.

Be to, eidami aukštas pareigas šie veikėjai ko nors išmoksta ir tada tampa sunku rasti jiems pakaitą. Nebent iškeliamas kitas savimi pasitikintis lyderis, kuris guli kaip grėblys nekantraudamas, kol ant jo užlips nusivylusieji. Taip susiformuoja klasė žmonių, kurie, nors ir nekompetentingi, pasitiki savimi, todėl slysta per gyvenimą labai neįsitempdami, daug nenuveikdami, bet... pasiekdami didelių karjeros aukštumų.

Tų asmenų ego nuolat patvirtinamas, esą jie – ypatingi. Kuo ilgiau šie veikėjai užsibūna viršūnėje, tuo geriau perpranta modelį, kaip apsaugoti savo vietą nuo konkurentų. Taip gimsta „nepakeičiami“ vadovai, specialistai, ekspertai. Jie, objektyviai vertinant, dirba prastai, tačiau visos kitos alternatyvos atrodo dar blogiau.

Ar šis elgesio modelis jums nepanašus į Lietuvos politiką? O gal primena viešąsias paslaugas? Turime politinės valdžios kadencijas, sukuriančias mūsų visuomenei puikias sąlygas dešimtmečiais svirduliuoti nuo grėblio prie grėblio. Tačiau viešųjų paslaugų srityje matome ką kita – „nepakeičiamus“ mokyklų ir darželių direktorius, gydymo įstaigų vyriausiuosius gydytojus, komunalinių įmonių, autobusų parkų vadovus ir t. t.

Nuvykę į kitas šalis išvystame, kad paslaugos gali būti teikiamos geriau, bet čia, Lietuvoje, atrodo, tarsi nieko neįmanoma padaryti padėčiai pakeisti. Visada randamas pasiteisinimas, neva ne mokyklos direktorius kaltas dėl to, kad vaikai namo grįžta „pasipuošę“ mėlynėmis, o didžiausią akademinę pažangą daro savo keiksmažodžių žodyno plėtros arba įgūdžių tobulinimo neapskaitomų natūrinių mainų akcizo prekėmis srityje. Dažniausias „nepakeičiamųjų“ argumentas – nėra pinigų.

Visi (galbūt išskyrus pačius „nepakeičiamuosius“) norime gyventi visuomenėje, kurioje karjera susijusi su gebėjimais atlikti reikalaujamą darbą. Bet turbūt daugelis esame pastebėję, kad priežastinis ryšys tarp kompetencijos ir karjeros nėra jau toks aiškus.

Efektą, kai iš tam tikrų žmonių savybių sprendžiame apie kitas jų savybes ir taip suteikiame „pasitikėjimo kreditą“ imtis veiklos, kurią atlikdami šie asmenys įgyja šiek tiek įgūdžių, daugiau kaip prieš pusę amžiaus aprašė Harvardo universiteto profesorius Talcottas Parsonsas ir pavadino „save išpildančia pranašyste“. Visuomenė, socialinė sistema būtent tuo ir skiriasi nuo mechaninės sistemos, tarkime, skalbyklės. Žmonių atveju yra kiek kitaip.

Apie Thomo Mertono įžvalgą menininkai žino nuo neatmenamų laikų. Tokie kūriniai kaip „Karalius nuogas“, „12 kėdžių“ ar „Volstrito vilkas“ remiasi šiuo leitmotyvu. Ostapai benderiai, netyčia patekę į „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintą restoraną, po kelerių metų, žiūrėk, iškeps neblogą kepsnį. O nesėkmes bus lengva nurašyti „sunkiai pradžiai naujame kolektyve“ ar pan.

Lietuvoje viena didžiausių problemų yra tai, kad vaikų akademiniai rezultatai stagnuoja ar net prastėja. Auginame vis naujas statybininkų, furistų ir braškių rinkėjų Lietuvos bei Vakarų Europos verslininkams kartas. Vaikų tėvai puikiai supranta šią padėtį ir bando gelbėti padėtį siųsdami savo atžalas į universitetus.

Regis, naujosios technologijos ir pasaulio žinių prieinamumas Lietuvos švietimo sistemai trukdo, nors kitoms visuomenėms padeda lavinti jaunąją kartą.

Tačiau toks kelerių jaunystės metų siekis gauti diplomą panašus į pleistro klijavimą ant lūžio – mokytis skaityti, skaičiuoti ar muzikuoti reikia anksti, tik tada gali tapti vieno ar kito amato, reikalaujančio bazinių akademinių įgūdžių, meistru. Regis, naujosios technologijos ir pasaulio žinių prieinamumas Lietuvos švietimo sistemai trukdo, nors kitoms visuomenėms padeda lavinti jaunąją kartą.

Minėjau dvejus reformų spąstus: nuolatinį laipiojimą „ant grėblio“ arba „nepakeičiamųjų“ kūrimą. Įdomiausias Lietuvos švietimo atžvilgiu kylantis klausimas: ar galime ištrūkti iš šios nemalonios dichotomijos? Nė viena iš alternatyvų neatrodo galinti kuo nors mums padėti, juo labiau mėtymasis tarp jų.

Pasaulyje rastume įvairių sprendimų, kurie, nors ir netobuli, butų geresni nei lietuviškasis. Vienas jų – ugdymo išlaisvinimas iš ugdytojų kvalifikacinių reikalavimų. Paprasčiausias būdas – leisti šeimoms be jokių apribojimų rinktis mokymąsi namie. Mūsų visuomenėje yra daug profesionalų, dirbančių namuose ir galinčių padėti savo bei draugų šeimų mažiesiems siekti akademinių aukštumų. Namų mokyklėlės, kurių auklėtinių ugdymo pasiekimai būtų vertinami drauge su „nepakeičiamųjų“ ugdomais vaikais, leistų patikrinti, ar kurio nors mokytojo kvalifikacija nėra vien nekompetencijos priedanga?

Toks modelis išlaisvintų mus iš „nepakeičiamųjų“ švietimo sistemoje diktato. Kita vertus, net ostapams benderiams jų vaikai yra didžiausias turtas, tad šie nesiryžtų eksperimentuoti savo atžalų likimais. Lyginimas su „paprastais“ žmonėmis yra neįtikimai didelė motyvacija „ekspertams“. Juk sporte, kur lengva palyginti rezultatus, „nepakeičiamųjų“ ar benderių beveik nematome. Galbūt tokia alternatyva būtų spyris į užpakalį, kurio taip reikia mūsų švietimo sistemai?

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"