TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

"Tarybiniai" žaidimai - ne tik rinkodara

2013 01 25 5:35

Prieš gerą savaitę Seimo narys Kęstutis Masiulis paragino verslininkus savo produkcijos nevadinti "tarybine", o suteikti jai kitokį, mažiau politiškai kontroversišką pavadinimą. Šio politiko nuomone, gaminiai, pavadinti "tarybiniais", gali būti panaudoti kaip politikos įrankis rodant, kad Lietuvos visuomenė su malonumu prisimena sovietinę okupaciją.

Čia norėčiau pabrėžti, jog viena bendrovė "tarybines" dešras gamina gal jau dešimt metų, tačiau niekaip neprisimenu, kad viešojoje erdvėje būtų buvę kaip nors diskutuojama dėl tokio tų dešrų pavadinimo. Galbūt K.Masiulio kreipimasis į verslininkus sukels kokią nors diskusiją? Prieš kelias dienas viena televizijos laida skyrė šiam klausimui dėmesio, tačiau viskas buvo pateikta su tokia lengva ironija, kad net ir atidžiai žiūrėdamas nesupratau laidos autorių pozicijos - tinka ar netinka gaminius vadinti "tarybiniais".

Nesupratau galbūt todėl, kad į šį klausimą toje laidoje buvo pažiūrėta rinkodaros požiūriu, analizuojant gamintojų pastangas patraukti pirkėjų dėmesį. Juk tik noras parduoti verčia gamintojus vadinti savo gaminius "naminiais", "mūsų", "močiutės", "mamos", "tetos", "senolių" ir pan.

Istorinis aspektas taip pat svarbus: yra ir "smetoniška" gira, ir "smetoniškos" dešros. Tačiau ar galime vienodai žiūrėti ir į "smetoniškas", ir į "tarybines" dešras? Ar istorinių epochų pavadinimų naudojimas prekių ženkluose yra vertintinas vienodai, tik kaip rinkodaros strategija? Antanas Smetona, kad ir kaip kritiškai jį vertintume, buvo žmogus, daug nuveikęs atkuriant Lietuvos valstybę, ir pati ryškiausia to meto politinė figūra. Su jo pavarde siejama visa epocha, pasakymas "Smetonos laikai" yra žinomas visiems.

O žodžio "tarybinis" naudojimas prekių pavadinimuose nėra, mano galva, tik rinkodaros reikalas. Tarybinis (ar sovietinis) laikotarpis - tai mūsų valstybės okupacijos ir mūsų tautos naikinimo metas. Štai čia ir kyla galbūt svarbiausias klausimas - kodėl prekės pavadinime esantis žodis "tarybinis" padidina prekės patrauklumą ir paskatina ją pirkti? Kur išnyksta skausminga mūsų tautos sovietinė patirtis?

Pirmas atsakymas į šiuos klausimus yra paradoksas. Kaip kitaip, jei ne paradoksu galima pavadinti tai, kad žodis "tarybinis" asocijuojamas su gera kokybe? Juk gamintojas savo dešras pavadino "tarybinėmis" tik todėl, kad padidintų jų pardavimą. Kad bendrovės vadybininkai rinkodaros požiūriu nusprendė sėkmingai, rodo ir tai, kad kiti gamintojai, siekdami padidinti savos produkcijos pardavimą, griebėsi net gudrybės. Taip atsirado "tarnybinės" dešros tikintis, kad ne visi pirkėjai pastebės vienos raidės skirtumą. Šis triukas naudojamas visame pasaulyje: niekam nežinomų ir neaiškios kokybės gaminių pavadinimai tik viena raide skiriasi nuo garsiausių pasaulyje gamintojų produkcijos pavadinimų.

Kaip apsivertė mūsų sąmonė, kad prekės pavadinime esantis žodis "tarybinis" mums asocijuojasi su gera kokybe? Nejaugi jau pamiršome, kokios "aukštos" kokybės buvo sovietinė produkcija? Vyresnių kartų žmonės dar turėtų prisiminti tokią sovietinę nesąmonę - kokybės ženklą, kuris buvo teikiamas gaminiams, bent kiek išsiskiriantiems prastos produkcijos jūroje.

Kiek supratau iš "tarybinių" dešrų gamintojų aiškinimo, į tas dešras jie deda tikros mėsos (išeitų, kad kitose dešrose tikros mėsos nėra). Esą kai jie sugalvojo gaminti tikros mėsos dešras, ilgai mąstė, kaip jas pavadinti, ir prisiminė, kad sovietiniais laikais vadinamosios šlapios dešros taip pat buvo gaminamos iš tikros mėsos. Taip atsirado "tarybinės" dešros.

Čia vėl kyla klausimų. Ar galima kaip nors įrodyti, kad sovietų laikais gaminta "daktariška" dešra buvo geresnės kokybės nei dabartinių gamintojų gaminamos "daktariškos" dešros? Gal ir galima, gal yra išlikę sovietinių dešrų gamybos receptai, įrodantys tikros mėsos naudojimą. Tačiau kaip įrodyti, ar tų receptų būdavo laikomasi? Iš sovietinių mėsos kombinatų buvo vagiama, tad pavogtą mėsą reikėdavo kažkuo pakeisti. Kas dabar pasakys, kuo ji būdavo pakeičiama?

Didinti savo produkcijos patrauklumą verslininkus verčia konkurencija. Tačiau sugalvojus gaminti dešras iš tikros mėsos, ar būtina gerą šių dešrų kokybę susieti su sovietine mūsų krašto okupacija? Dešrų gamintojai turi nepamiršti, kad jie yra ne tik verslininkai, bet ir mūsų valstybės piliečiai. Gal galima tas dešras pavadinti kitaip, pabrėžiant jų kokybę, o ne ryšį su skaudžiu mūsų valstybės ir tautos laikotarpiu? Net gudriausios rinkodaros strategijos neturėtų kirstis su mūsų požiūriu į neseną savo istoriją. Seimo narys K.Masiulis yra teisus sakydamas, kad Vokietijoje būtų neįmanoma gaminti kokias nors "nacionalsocialistines" dešreles. Vokiečiai išsprendė savo santykį su istorija, o mes dar žaidžiame žaidimus su "tarybinėmis" dešromis.

Prisipažinsiu, kad jau daug metų ieškau giros, kuri nors kiek primintų tą duonos girą, kuri sovietų laikais buvo pardavinėjama gatvėse iš statinių ant ratų. Nerandu ir vargu ar rasiu, nes tada buvau jaunas, o jaunystėje viskas būna skaniau. Tačiau jei rasčiau dabar gaminamos to skonio duonos giros, labai nenorėčiau, kad ji būtų pavadinta tarybine duonos gira.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"