TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tarybų Lietuva Europos Sąjungos sudėtyje

2011 08 25 0:00

Sąjūdininką ir Kovo 11-osios Akto signatarą Kazimierą Motieką nustebino ir nuvylė mūsų žmonių pasyvumas. Jis buvo tikras, kad po to, kai valdžia išdavė Baltarusijos opoziciją, Lietuvoje prasidės protesto akcijos. Tačiau jų neįvyko.

Signataro nuostaba pagrįsta ir suprantama: šis įvykis - išskirtinis. Bet akivaizdus ir kitas dalykas - tai, kad mes jau seniai neprotestuojame. Nebent prieš austrus, kurie mūsų neišmes iš darbo.

Tie, kurie nesutinka su mūsų valdžia, iš Lietuvos jau pasitraukė. Emigracija ir yra nūdienos lietuvio pasirinkta visuotinio protesto forma: jūs čia žinokitės, o aš daugiau šitaip nebegaliu ir nebenoriu. Kartais pamanau, kas būtų, jeigu visi tie, kurių čia nėra, vieną dieną suvažiuotų į akciją. Vietos nebepakaktų net Vingio parke, kuriame vyko Sąjūdžio mitingai.

Būtent ši emigracijos dalis turbūt ir yra didžiausias Lietuvos praradimas. Pasitraukia kritiškai mąstantieji, nesusitaikantieji su neteisybe, o lieka tie, kurie dėl įvairių priežasčių (šeimos, amžiaus, prisirišimo, ryžto stokos ir pan.) nemato kito pasirinkimo ar kuriems viskas dėl jų akiračio yra tiesiog "dzin". Taip lyg ir savaime nusidrenuoja ta bet kuriai valdžiai pavojingiausia dalis, kuri verstų skaitytis su bendrais interesais ir opinija. O ant tų, kurie liko, galvų (tarp jų - ir šių eilučių autorius) jau galima kad ir kuolą tašyti - jie kentės tol, kol kris. Dėl šeimos, dėl neapmokėtų sąskaitų, paimto kredito, pagaliau dėl to, kad nieko vis tiek nepakeisi - jei ne Kubilius, tai Kirkilas ar į juos panašus.

Sovietiniais laikais buvo išrastas toks dalykas kaip "geležinė uždanga" - kad visi nepabėgtų į ten, kur gerai ir laisvai gyvenama. Tačiau, žvelgiant iš nūdienos aukštumų, galima padaryti išvadą, kad tai buvo tik dar viena TSKP politinio biuro klaida: visi vis tiek nebūtų pabėgę, bet užtat dėl tų, kurie liktų, būtų ramu - nereikėtų nei KGB, nei "perestroikos".

O jei rimtai, pasitraukiant reikliausiai ir nenustygstančiai daliai susidaro užburtas ratas, nes valdžia praranda stimulą keistis ir taip galutinai išsigimsta. Padėtis vis labiau ima priminti baudžiavos laikus, kai labiausiai išprusę ir Europoje apšvietos bei lygybės idėjomis užsikrėtę dvarininkai, besikremtantys dėl savo baudžiauninkų dalios, tiesiog buvo laikomi keistuoliais. Kalbant šių dienų Lietuvos elito stiliumi - marginalais. Tai, kad su akademiko Rolando Pavilionio netektimi net ir "marginalų" mūsų politikoje beveik nebeliko, taip pat yra dar vienas bloga rodantis ženklas: jie išnyko, nes su visuotine emigracija ir susitaikymu išnyko ir jų atrama visuomenėje. O tie, kurie "dirba" su likusiais, jau gerai žino, su kuo turi reikalą.

Nauja Lietuvos sovietizacija - šitų procesų pasekmė.

Šiandien turbūt tik nenorintieji matyti neįžvelgia, kad mūsų krašte metodiškai kuriama nauja tarybų Lietuva Europos Sąjungos sudėtyje. Tai - neįtikimas istorinis paradoksas, tačiau jis gimsta visų mūsų akivaizdoje. Kaip ir sovietiniais laikais, viešai deklaruojama ištikimybė "centro" vertybėms, tačiau tai - tik priedanga, siekiant savo egoistinių, su laisvės ir teisingumo principais nesuderinamų ir dėl savo daugialypumo visuomenei dažnai net nesuvokiamų tikslų.

Tiesa, į juos einama tolydžio, žingsnis po žingsnio. Mes nuolat esame po trupučiuką tikrinami ir stumiami į vieną pusę: štai padarysime šita ir pažiūrėsime, ką jūs manote. Viešai pasakysime, kaip kovojome už brangią ir laisvą Lietuvą. Pasirodo, nieko - ramu, tylu, apatija, galima žengti toliau. Šį sykį išduosime režimui kovotojus už žmogaus teises - tokius pačius kaip tie, kurie ir okupacijos laikais drumstė vandenį. Net keista, ir vėl ramu. Bet tai - jau esminė pergalė, didžiulis žingsnis į priekį. Nuo šiol bus galima daryti ką nori, nes, palyginti su išdavyste, tai jau atrodys kaip smulkmena.

Tačiau, tiesiai sakant, tai - mūsų naikinimas iš vidaus. Visuomenės demoralizavimas ir jos dvasinis nuginklavimas, kuri mus ruošia kažkam. Kam - parodys laikas.

Keisčiausia, kad šitą kursą aktyviai remia žmogus, kuris siekė atkurti Lietuvos valstybę ir buvo jos pirmasis vadovas. Kartais net susidaro įspūdis, kad jis užsibrėžė tikslą paneigti tai, ką savo gyvenime nuveikė. Tai - dar vienas neįtikimas paradoksas, kuris patvirtina, kad mes nieko nežinome.

Tuo tarpu Lietuvoje vis mažiau vietos paliekama žodžio laisvei - pagrindiniam demokratijos indeksui. Kad aš čia šitą rašau, dar nieko nereiškia, nes rašau tik dalį to, ką iš tikrųjų galvoju. Kas trukdo? Vidinis cenzorius. Stumti į nepatogią padėtį redaktorių, kuris vienas iš nedaugelio dar nesusitaikė su tarybų Lietuvos atgimimu - nesąžininga. Štai taip ir įklimpstame.

Tačiau dėl objektyvumo priminsiu, kad vis dar yra žurnalistų, tvirtinančių, kad jų niekas nevaržo. Pavyzdžiui, Artūras Račas. Turbūt mes su juo gyvename skirtingose valstybėse. Galbūt jis jau seniai emigravo ir tik sumaniai sudaro vaizdą, kad rašydamas vis dar sėdi prie kompiuterio savo įprastoje vietoje Vilniuje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"