TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tas mistiškas žodis kompensacija

2015 08 25 6:00

Jau pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais narsieji politikai valstybei užkrovė naštą, kurią tarsi numetus, kone kasmet užkraunama vis nauja. Ji ne tik užkraunama, bet ir tampa universalia priežastimi atsisakyti valstybinių investicijų ir dalykų, kurie galėtų gerokai pagerinti kiekvieno Lietuvos gyventojo gyvenimą – pavyzdžiui, sumažinti pridėtinės vertės ar gyventojų pajamų mokesčius.

Ta našta – kompensacijos. Kompensuotos ir net indeksuotos santaupos, išdalyti vadinamieji investiciniai čekiai, kuriuos vieni panaudojo butams privatizuoti, kiti pardavė apsukresniesiems. Tie, kurie šiltai gyveno sovietiniais laikais, pasijuto dar šilčiau. Taip jau nepriklausomybės pradžioje pradėta didinti atskirtis.

Atsitiko tai, kas atsitiko, bet kompensacijos sąvoka tapo šventa ir tęsia savo juodą darbą, vienus praturtindama, kitus palikdama už borto. O valstybę vis labiau slegia jos pačios užsikrautos viena su kita nesuderinamos bėdos – auganti užsienio skola ir pažadai kompensuoti per krizę biudžetininkams sumažintas algas, pensijas, nuostolius žemdirbiams, netekusiems visada rizikingos rinkos.

Kompensacijoms reikia lėšų, o jų pasipildyti galima tik mokesčiais ir naujomis užsienio skolomis. Šiemet valstybės skola jau toli už 15 mlrd. eurų ribos. Politikai džiūgauja, kad nesame beviltiškai prasiskolinę, bet vis dėlto valstybės skola jau sudaro daugiau kaip 40 proc. visų mūsų darbu sukuriamo bendrojo vidaus produkto, t. y. iš pasigaminto grindų šepečio pasiliekame tik kotą. Vienas neformalus interneto tinklalapis skaičiuoja, jog kiekvienas Lietuvos gyventojas, įskaitant kūdikį ir senelį, turėtų sumokėti daugiau kaip po 6 tūkst. eurų, kad valstybė liktų be užsienio skolų ir galėtų dirbti sau, o savo piliečiams duoti tiek, kiek nusipelno.

Lietuvos bankas, uoliai auklėdamas gyventojus ir kreditorius, kad neprotinga skolinti ir skolintis paskoloms grąžinti, juolab mistiškoms kompensacijoms, nepajėgia to išmokyti valstybės galvų.

Tai iškraipyta ekonomika. Tokiomis sąlygomis net kuriant socialinį modelį vis prisimenama pati asocialiausia priemonė – kompensacijos. Kai iš dangaus mana nebyra, vieniems visada kompensuojama kitų sąskaita, o ir kompensuojama tik tiems, kurie garsiausiai šaukia arba geriausiai moka išsireikalauti.

Teisėjas gali išsireikalauti mojuodamas Konstitucija – neva per krizę algos buvusios sumažintos neteisėtai. Lyg būtų teisėtai sumažintos tiems, kurie darbavosi versle, o tokių juk bent kol kas yra daugiau nei valdininkų. Jei kompensuoti, tai visiems: vieniems – algas, kitiems – prarastą darbą. Jeigu jau visi esame valstybės piliečiai, tai ir padėti jai, krizės kankinamai, turėtume vienodai, be jokių pažadų kada nors gauti kompensacijas, juolab kad nėra teisinga, jog vieni turės tik uždirbti valstybės biudžetui, o kiti iš jo „kompensuosis“.

Tokiomis aplinkybėmis visiškai dera tikra draudimo karikatūra – valstybinis socialinis draudimas (“Sodra“). Draudimas – tai vienintelė sritis, kurioje būtų ne tik pateisinamos, bet ir kiekvieno uždirbamos kompensacijos. Valstybiniame draudime, nors kiekvienas šiai įstaigai kruopščiai mokame mokesčiais virtusias privalomas įmokas, pats draudimo principas apverčiamas aukštyn kojomis – apdraustiesiems „Sodra“ padalija tiek, kiek tuo metu jai suneša kiti. Didžiausios „Sodros“ išlaidos – pensijos. Pensijų išmokoms tarsi kaupiame visą darbingą amžių, bet gauname tai, kiek mums uždirba kiti. Iš tikrųjų pensija turėtų būti kiekvieno asmens ir valstybės draudimo sutartis, kurią abi šalys privalėtų besąlygiškai vykdyti: aš moku įmokas, o man valstybė garantuoja, kad mokės išmokas draudžiamuoju atveju, t. y. kai pasensiu arba jei mirsiu. Jei abi draudimo šalys susitaria, draudimo išmokos galėtų būti paveldimos, tačiau už tokią sąlygą, matyt, reikėtų mokėti papildomai.

Valstybinis socialinis draudimas – tai garsi tezė, kol nestoji į akistatą su realybe. Jei esi pasirašęs sutartį su „Sodra“, privalai mokėti bent minimalias įmokas už minimalias garantijas. Jei sutinki mokėti didesnes įmokas, tai ir garantijos didesnės. Tačiau draudimas – tokia sritis, kai paaiškinimų, kad mokės mažesnę kompensaciją arba nemokės, nes sunku finansiškai, negali būti. Juolab atimti dalį draudimo kompensacijos iš pensininko ir pažadėti jog tai, kas nusavinta, bus kompensuota dalimis per keliasdešimt metų, kai jau nebus kam grąžinti.

Kas kita – alga. Valstybė kiekvienam darbuotojui biudžetinėje arba valstybės valdžios įstaigoje prireikus galėtų siūlyti mažesnį atlyginimą, o valstybės tarnautojui nesutikus galima nutraukti darbo santykius tegul ir sumokant kompensaciją – rasis ne prastesnių darbuotojų, kurie sutiktų padirbėti už mažesnį atlygį turėdami tas pačias socialines garantijas.

Krizės kartojasi cikliškai, kas 7–10 metų, to neišvengsime. Vadinasi, jau nuo šių metų pabaigos turėtume laukti naujų išbandymų. Artėjančios recesijos požymių yra: gamyba lėtėja, eksportas neauga, užsitęsė defliacija, kuri niekada nežada gera. Ar ir vėl kursime naujus nusavinimų ir kompensacijų mechanizmus, kai dar senosios kompensacijos neišmokėtos? Jeigu valstybės galvoms labiau rūpi dalytis dabar, užuot pasirūpinus juodesne diena, tegu nesitiki ir kompensacijų už būsimus praradimus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"