TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Taškas Lietuvos užsienio politikoje

2016 07 25 15:28

Neseniai paskelbtame ES valstybių užsienio politikos žemėlapyje Lietuva pažymėta kaip taškas žemėlapio centre. Žemėlapis sudarytas remiantis valstybės atstovų balsavimo rezultatais Europos Sąjungos Vadovų taryboje.

Ir jei kitų šalių pozicija atskleidžia priklausomybę tam tikram regionui – kaimyninės Lenkijos pozicija artima centrinės Europos šalių grupei, Latvijos ir Estijos balsavimas turi sąsajų su Skandinavijos šalimis, – Lietuvos užsienio politikos kryptis nėra aiški, o taškas centre reiškia savo nuomonės ir draugų neturėjimą bei aklą pritarimą daugumos sprendimams.

Tai, kad Lietuvos užsienio politika stokoja aiškumo ir tikslų įvardinimo, jau seniai pastebėjo politikos apžvalgininkai. Deja, Lietuvos užsienio politikos strateginiai centrai ne daug ką patys nuveikė tuos tikslus išgrynindami. Dar praėjusiais metais Europoje prasidėjo intensyvios diskusijos apie tai, kad 2013 metais patvirtinta ES užsienio ir saugumo politikos strategija turi būti atnaujinta, įvertinant pokyčius, pasaulyje įvykusius per pastaruosius metus, migracijos ir terorizmo grėsmės iššūkius, naujas konfliktų zonas. Prie naujos strategijos dirbo daug institucijų ir mokslo įstaigų, sąrašas ilgas ir įspūdingas, deja, Lietuvos institucijų indėlis ten nepažymėtas. Naujoji ES užsienio politikos ir saugumo strategija ES vadovams pristatyta birželio pabaigoje ir dabar toliau aptariama įvairiuose susitikimuose, bet Lietuvoje, berods, apie ją niekas net negirdėjo.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos puslapyje puikuojasi dar 2012 metų gruodžio mėnesį priimtos Vyriausybės programos dalis, skirta užsienio politikai. Bet ši programa yra morališkai pasenusi ir jei tenka ja remtis, Lietuvos valstybės saugumui iškyla reali grėsmė. Reikėtų pažymėti, kad opozicinės politinės partijos irgi nėra pateikusios arba bent kiek aiškiau suformulavusios šalies užsienio ir saugumo politikos. Šešėliniai užsienio reikalų ministrai yra, bet politikos nėra.

Daug kas pasakys, kad vienas pagrindinių deklaruojamų Lietuvos tikslų – padėti Ukrainai ir kitoms rytų kaimynėms išsaugoti ir sutvirtinti savo demokratijas – yra nuosekliai įgyvendinimas. Gal ir taip, bet ar Lietuvos valstybės interesas ir vaidmuo tėra advokatauti Ukrainai? Juolab, kad iš savo skaudžios patirties Lietuva žino, jog agresyvios jėgos mūsų regione suaktyvėja, kai pasaulio didžiųjų dėmesys yra nukreiptas į kito tarptautinio konflikto sprendimą. Akivaizdu, kad Lietuva turi dalyvauti sprendžiant krizes ne tik savo Rytų kaimynėse, bet ir kitose pasaulio regionuose. Juolab, kad pirmininkaudama ES 2013 metais nesugebėjo organizuoti tinkamo ES atsako į tada tik prasidedančią krizę Sirijoje ir radikalių islamistinių jėgų stiprėjimą.

Pagrindiniu saugumo politikos prioritetu laikomas ryšių su NATO aljanso šalimis stiprinimas ir jo dalinių dislokavimas Baltijos šalyse. Atrodytų, šiuo požiūriu yra pasiekti teigiami susitarimai, bet kaip liudija įvairių šalių naujų politinių lyderių pareiškimai, kiek jais bus galima pasikliauti ateityje, dar bus matyti.

Vienas iš esminių Lietuvos užsienio politikos trūkumų, kad ji vykdoma tik vieno asmens, neįtraukiant į derybas šalies opozicinių partijų, žinomų įvairių demokratinių judėjimų atstovų, nėra skatinamos diskusijos ir būsimų sprendimų aptarimas ir beveik nebendraujama su kitų šalių opoziciniais judėjimais.

Europos užsienio ir saugumo politikos taisyklė yra kiekvieno vizito į šalį metu susitikti ne tik su valdžios atstovais, bet ir su jai oponuojančiomis politinėmis partijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis.

Kita nerašyta taisyklė yra tai, kad valdančios ir opozicinės politinės jėgos nuolat bendrauja su atitinkamų pažiūrų politinėmis jėgomis kitose šalyse. Deja, Lietuvos politikams tokie dalykai gal ir žinomi, bet menkai jų įgyvendinami, nes kaip tada paaiškinti Lietuvos konservatorių nesugebėjimą pristatyti geopolitinius iššūkius Baltijos regione naujiems JAV konservatorių lyderiams.

Šiuolaikiniame pasaulyje pastebima galios centrų įtakos kaitos tendencija, nes didėja šalių tarpusavio priklausomumas, vis didesnį vaidmenį vaidina regioniniai susivienijimai, naujai atsirandančios grupės konfliktų zonose. Ekonominiai veiksniai ir saugumo paieška išjudino didžiules gyventojų mases, žmonių migracija tampa nuolatiniu, o ne atsitiktiniu dalyku.

Lietuvos ekonominio saugumo strategijoje dėmesys tebėra sutelktas tik į energetinio nepriklausomumo bet kokia kaina užtikrinimą, nors vis dar nėra patikimų transporto ryšių su Vakarų Europa. Pirmininkaudama Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai Lietuva taip ir nesugebėjo kiek žymiau prisidėti prie socialinių ekonominių besivystančio pasaulio problemų sprendimo. Atskirai reikėtų analizuoti ir vertinti, kodėl nelabai pastebimas gausaus Lietuvos ambasadorių būrio indėlis stiprinant šalies ekonomiką ir saugumą.

Sparčiai besikeičianti geopolitinė situacija reikalauja naujų įžvalgų, politinės partijos teigia tokias prieš rinkimus pateiksiančios. Bet valstybės užsienio ir saugumo politika turi būti bendro sutarimo reikalas, o siekiant išvengti politinių spekuliacijų ir institucinių interesų ruošiant atnaujintą Lietuvos užsienio ir saugumo politikos strategiją turi dalyvauti ir žinomi Lietuvos bei užsienio mokslininkai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"