TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tautinė mokykla ir svetima armija

2015 09 01 6:00

Rugsėjo 1-oji Lietuvoje tradiciškai minima kaip naujųjų mokslo metų pradžia, todėl yra vadinama Mokslo ir žinių diena. O Laisvės diena buvo mėtoma kaip karšta bulvė iš rugpjūčio 31-osios į rugsėjo 1-ąją, ir dabar ne vienas, pažvelgęs į kalendorių, gali painiotis, kada ji švenčiama.

Painiavą dėl Laisvės dienos vietos mūsų kalendoriuje lėmė dvi priežastys. Laisvės diena pavadintas istorinis įvykis, kai Lietuvą paliko Rusijos armija. Gana vieningai sutariama, kad Kovo 11-oji, kaip Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, reiškė tautos išrinktų atstovų deklaraciją, jog vėl esame laisvi, tačiau kol mūsų krašte buvo svetima, okupaciją atnešusi kariuomenė, negalėjome tokie jaustis iki galo.

O ji Lietuvą paliko ne 1993 metų rugsėjo 1-ąją, o rugpjūčio 31 dieną 23 val. 46 minutės. Todėl labai ilgai ir išsiskyrė siūlymai, kada šią dieną reikia minėti. Ir dar šiandien mokytojai klausia, ar būtina paminėti Laisvės dieną, kai yra švenčiama Mokslo ir žinių diena.

Vis dėlto mokyklų kolektyvai, mokiniai, juos lydintys tėveliai rugsėjo 1-ąją mato kaip naujųjų mokslo metų pradžią. Čia ir išryškėja antra priežastis, kodėl Laisvės dieną buvo tarsi patogiau atskirti nuo Mokslo ir žinių dienos. Sakoma, kad jų prasmės yra skirtingos, todėl ir suplakti jų nereikia. Juo labiau, jei norima kalendorinio tikslumo.

Iš tikrųjų, kol Lietuva jautėsi visiškai saugi nuo išorės grėsmės, Laisvės dienos minėjimas kartu su Mokslo ir žinių diena galėjo atrodyti kaip primestas tik istorinių įvykių sutapimo. Tačiau laikai pasikeitė. Už mūsų valstybės sienų atsiranda daug naujos įtampos, ir šiandien, be kalbų apie mokslo ir žinių svarbą, mokyklose galbūt būtų ne pro šalį pakalbėti apie tai, kaip svarbu mylėti savo tautą ir valstybę.

Kaip svarbu domėtis gimtuoju kraštu, pažinti savo miestą, regioną, tautos kultūrą ir istoriją, suvokti narystės NATO ir Europos Sąjungoje svarbą. Juk nuo to, kokie stiprūs bus mūsų ryšiai su žeme, kurioje gimėme, su savo valstybe, priklausys ir tai, kiek būsime stiprūs bei atsparūs išorės grėsmėms.

Būtent tokį požiūrį siūlė tautinės mokyklos vizija, kai mūsų žmonės pakilo į kovą už laisvę. Ji kurį laiką gyvavo ir pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais, bet paskui buvo numarinta – nesugebėta suprasti, kad atvėrus langą europiniams vėjams svarbu išlaikyti savo stuburą, suvokti, kas tinka auklėjant tautos jaunimą, o kas galėtų būti atmesta. Savo padarė ir pinigai, kai apsimokėjo aklai versti užsieninius vadovėlius, o ne pritaikyti juos mūsų gyvenimui, remiantis tautinės mokyklos koncepcija.

Ir įvyko tai, kas dabar nežinia kodėl neatrodo kaip paradoksas. Tautinė mokykla buvo numarinta, bet šios koncepcijos autoriai, tokie kaip prof. Meilė Lukšienė, iki šiol garbinami kaip pedagogikos autoritetai. Vis dėlto tarp tų, kurie taria jai pagyros žodžius ir teigia, kad buvo jos mokiniai, yra asmenų, tą koncepciją numarinusių.

Jeigu vis dėlto jie mano, kad atsisakyti tautinės mokyklos koncepcijos buvo būtina, keista, kad iki šiol nenori paaiškinti kodėl. Ir apskritai ši tema yra lyg tabu.

Paradoksalu yra ir kita: tautinės mokyklos koncepcija Lietuvoje buvo stipri tada, kai Laisvės diena, t. y. Rusijos armijos išvedimo diena, dar nebuvo išaušusi. Paskui žengti lemiami žingsniai koncepcijos atsisakant. Ne tik valdžios įstaigų pastangomis, bet ir veikiant kai kurioms nevyriausybinėms organizacijoms, dirbusioms švietimo srityje.

Mokslo ir žinių diena nuo tada suvokiama kaip universalių žinių diena. Jų, žinoma, labai reikia jauniems žmonėms, kad šie jaustųsi kaip profesionalai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Dingo suvokimas, kuris perduodamas ne tik žinojimu, bet ir jausmu. Tai, kas ir kuria kiekvieno žmogaus ryšį su savo kraštu, tauta ir valstybe.

Nors tautinės mokyklos vizija gyvavo jau tada, kai Lietuvoje dar buvo Rusijos armija, tai nereiškia, kad tie, kurie tą svetimą armiją mums atsiuntė, palaikė tautinės mokyklos koncepciją. Tiesiog tada jie buvo bejėgiai ką nors priešpriešinti mūsų tautos valiai, o iškilę mokytojai šviesuoliai, susibūrę į labai svarbų vaidmenį atliekantį Mokytojų sąjūdį, buvo tikri padėties šeimininkai ir idėjų generatoriai. Dabar ne vienas jaučiasi tik instrukcijų vykdytoju.

Paradoksalu, tačiau su Rusijos armijos išvedimu dingus užsienio grėsmei, lyg ir nebeliko poreikio tautiškumui, kaip vertybei. To kratosi ne viena tik į finansinę Europos paramą besiorientuojanti visuomeninė organizacija ir įtakingiausios partijos, nors tautiškumo nuostatų galėtų būti ir konservatorių, ir liberalų, ir socialdemokratų, ir kitų partijų politikoje. Galbūt nors dabar, kai svetimos armijos grėsmė tampa realiu dalyku, bus suvokta: vien sausų žinių, valdiškų renginių bei gražių aukštų politikų kalbų nepakaks, kad patriotizmas, tautiškumas taptų kiekvieno mūsų, o ypač jaunų žmonių gyvenimo principu. Tam reikia ir mokyklos, suvokiančios tautiškumo svarbą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"