Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Tautiniai simboliai: tarp emocijų ir racionalaus prado

 
2016 12 21 6:00

Seime ir visuomenėje – vėl sujudimas, kaip jau įprasta, išgirdus dar vieną Ramūno Karbauskio idėją. Šįkart Seimo Kultūros komiteto pirmininkas susirūpino, kaip kuo plačiau ir įdomiau atšvęsti Lietuvos Respublikos šimto metų sukaktį.

Prieš tai jis drauge su kultūros ministre Liana Ruokyte-Jonsson kritiškai aptarė nuėjusios Vyriausybės sudarytą valstybės šimtmečiui skirtų priemonių ir renginių planą. Jame, regis, esama ir gerų, ir ne tokių vykusių idėjų, bet ir čia negalima nesutikti su naujaisiais mūsų kultūrinio gyvenimo vairininkais – vėl kartojamas ydingas scenarijus, kai pats šventimo vyksmas, pavyzdžiui, Dainų šventė, koncentruojamas Vilniuje, o kiti regionai, kiti miestai ir kaimai „švenčia“ ar švęs spoksodami (čia aš taip pasakiau, o ne valdžios atstovai) į TV ekranus.

Galima suabejoti, ar tikrai visa Lietuva, o ne vien „išrinktųjų“ būrelis šimtmečio laimėjimu laikys ta proga anos Vyriausybės suplanuotą dalyvavimą Leipcigo ar Londono knygų mugėse. Ir vargu ar atitinka valstybės jubiliejaus dvasią prie jo datos dirbtinai pritemptos statybos, net jei tai būtų daugiafunkcis sporto kompleksas ne bet kur, o pačioje sostinėje! O R. Karbauskio idėja kiekvienam šalies vaikui iki septynerių metų valstybės atkūrimo šimtmečio proga padovanoti po tautinį kostiumą įtraukia į valstybės jubiliejų švenčiančiųjų ratą tuos mūsų šalies piliečius, kurie paprastai apipilami dovanomis Kalėdų ar vaiko, bet ne valstybės gimtadienio proga.

Žinoma, nedraustina svarstyti, abejoti, ar tikrai atsiras tiek verslininkų, kurie vaikučiams plačiai atvers savo pinigines. Ar tikrai Juozas Statkevičius yra būtent tas dizaineris, kuris sugebės, pasitelkęs taupias priemones, sukurti vaikams mielą ir tėveliams priimtiną tautinį kostiumą, „nenumodernins“ jo iki gintaro karolių berniukams? Bet idėja graži, verta to, kad dėl jos būtų plušama. Ji, sprendžiant iš atsiliepimų spaudoje, internete, radijuje, priimtina daugeliui tėvelių, senelių. Sūnų auginantis ir dainuojantis „Aš tikrai myliu Lietuvą!“ Marijonas Mikutavičius patvirtino tą meilę pareikšdamas: „R. Karbauskio idėją padovanot vaikams po tautinį kostiumą absoliučiai palaikau. Pasižadu nupirkti keletą. Žinoma, jei J. Statkevičius žostkai neužlenks kainų.“

Bet, kaip neretai pastaruoju metu atsitinka Lietuvoje, netrūksta ir tokių, kurie maišo šį pasiūlymą su žemėmis, negailėdami geliančios ironijos, ir visa, kas tik lietuviškesnio, apnuodydami tulžinga neapykanta. Suprasčiau, jei ugnimi į idėją tautiškai papuošti mažiausius valstybės piliečius spjaudytų kokie nors Georgijaus juostelėmis pasidabinę „slibinai-gorynyčiai“ ar Algirdo Paleckio bendraminčiai. Bet kai taip draskosi liberalai, tolerancijos ugdytojai Rimvydas Valatka ar Nerija Putinaitė, kai jie žiūrėdami į tautinį kostiumą temato „vyžas“, „sermėgą“, „trinyčius“ ar „idiotizmą“, kyla noras paklausti: už ką jie taip nekenčia valstybės ir tų lietuvių, kurie neužmiršta patys ir neleidžia užmiršti kitiems, jog demokratinę, nepriklausomą, šimtą metų gyvuojančią Lietuvos valstybę kūrė ir apgynė titulinė, lietuvių, tauta, o ne vėliau lietuvių žemėse įsikūrę kitataučiai?

Netolerantiškos panikos priepuolio ištikta, tautinių vyžų ir trinyčių šventės išgąsdinta buvusi (liberalų deleguota) švietimo ir mokslo viceministrė teiraujasi: „Kur dingti iš Lietuvos 2018-aisiais nuo tos durnystės? Pasakykite man.“ Atsakau: sienos dar neuždarytos, nors į Rytus, nors į Pietus pas „batią“ Lukašenką. Ten mielai suteiks prieglobstį ir ramybę tiems, kurie baisisi dar nenutautinta Lietuvos valstybe.

Žinoma, ne visi kitataučiai priešiškai nusiteikę mūsų valstybės atžvilgiu. Kita vertus, juk ir ne visiems lietuviams rūpi tauta, tautinės valstybės istorija ir ateitis. Su visa ta nuomonių įvairove mums reikia mokytis gyventi ir sugyventi. Reikia nuolat aiškinti, kad pagarba valstybės įstatymams, kalbai, istorijai, valstybingumo simboliams, valstybinėms ir tautinėms šventėms yra visų Lietuvoje gyvenančių piliečių ir nepiliečių pareiga. O lieti krokodilo ašaras, kad švęsdami juos priėmusios valstybės šventes, toleruodami jos papročius kitataučiai praras savo tautinę tapatybę, bus nutautinti, sulietuvinti, palikime Rusijos imperijos interesų lobistams.

Bet jei tolerancijos, pagarbos daugumos interesams, idėjoms bei darbams mus toliau mokys minėti intelektualai, nereikės nė Vladimiro Putino „žaliųjų žmogeliukų“ – patys išsidraskysime ir sunaikinsime savo valstybę. Juk valstybė laikosi ant piliečių pagarbos Konstitucijai ir įstatymams, visų ar bent daugumos jų susitelkimo sąžiningam darbui, jų atsakomybės bei įsipareigojimo ateities kartoms. Stokojant šių „banginių“‘ ar pervedus iešmą į kitus bėgius (pavyzdžiui, sureikšminant mažumų ir ignoruojant „daugumų“ teises, paliekant daugumai vien pareigą toleruoti visus ir viską), nebetenka pozityvios energijos ar, kaip liudija anksčiau cituota stilistika bei naujausias Seimo priimtas, prieš laisvą žodį nukreiptas įstatymas, net išsigimsta tokios XXI amžiaus vertybės kaip nuomonių, įsitikinimų laisvė, tolerancija, politinis korektiškumas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"