TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tautininkų žygis į dausas (Europos Parlamentą)

2014 02 28 6:00

Po ilgos pertraukos tautininkai rinkimuose dalyvaus kaip atskira partija. Paskelbta, kad į Europos Parlamentą (EP) kandidatuosiančių Tautininkų sąjungos atstovus ves vienas naujosios kartos tautininkų lyderių Julius Panka. Ar radikalios dešinės marginalų viltys yra pagrįstos?

Čia galima įžvelgti analogiją su Poulo Andersono romanu „Kryžiaus žygis į dausas“ - tai viena pirmųjų fantastinės literatūros knygų, išleistų nepriklausomoje Lietuvoje. Joje rašytojas pasakoja apie anglų didiką Rodžerį, kuris susirengia į kryžiaus žygį, kai jo valdose netikėtai nusileidžia ateivių laivas. Seras Rodžeris pasinaudoja proga, ateivius sumuša, užima jų laivą ir su savo viduramžių riterių kariauna iškeliauja į kitą planetą.

Panašiai savo laivą (referendumą dėl žemės) atradę tautininkai tikisi juo pasinaudoti ir išskristi į dausas - EP. Šio žygio metu pozicijas sustiprintų pergalė prieš ateivius - jeigu referendumas įvyktų iki EP rinkimų (pavyzdžiui, su pirmuoju prezidento rinkimų turu), o jame didelė dalis Lietuvos piliečių pasisakytų prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Vis dėlto riteriams (t. y. tautininkams) ir jų sąjungininkams valstiečiams (ir žaliesiems), regis, referendumo pergalės prieš ateivius teks palaukti kiek ilgiau.

Tai, kaip pasiseks tautininkams, net ir neminint referendumo, yra vienas įdomesnių su EP rinkimais susijusių klausimų. Reikia pripažinti, kad pastarąjį dešimtmetį ši partija buvo politinis nulis, išskyrus 2008-2011 metų laikotarpį, kai trumpam susijungė su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais. Tuomet dėl to susijungimo Gintaras Songaila ir Kazimieras Uoka per konservatorių sąrašą pateko į Seimą (dabar abu yra tautininkų kandidatai rinkimų į EP sąraše). Kita vertus, kai rinkimuose jie dalyvavo be konservatorių, laimėjimai buvo kuklūs. 2004 metų Seimo rinkimuose užėmė paskutinę vietą, o 2012-aisiais su dar keliomis mažomis partijomis suburta koalicija „Už Lietuvą Lietuvoje“ gavo vos 0,94 proc. balsų.

Teorija ir praktika sako, kad marginalams EP rinkimuose sekasi geriau. Teoriškai tokioms partijoms, ypač pasižyminčioms dešiniuoju radikalumu, šie rinkimai palankūs dėl dviejų aspektų. Pirma, juose nesprendžiamas šalies vykdomosios valdžios likimas, rinkėjai yra mažiau suvaržyti strateginių pasirinkimų, kai balsuojama „iš bėdos“, kad nebūtų iššvaistyti balsai ir sustiprinti politiniai priešininkai bei populistai. Antra, diskusijos apie ES visada neišvengiamai paliečia dešiniesiems aktualius klausimus - nacionalinę valstybę, tautinius santykius, imigraciją. Kadangi centro dešinės partijos paprastai būna proeuropietiškos, atsiranda niša radikalesniems požiūriams.

Kita vertus, atskirų šalių patirtis rodo, kad ši teorija pasitvirtina ir praktikoje. Pavyzdžiui, 2009 metais šiaip jau gana neįtakinga Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija savo valstybėje surinko 16,09 proc. balsų ir aplenkė leiboristus, tradiciškai vieną iš dviejų svarbiausių partijų. Palyginkime - pagal mažoritarinę rinkimų sistemą organizuojamuose Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose 2010 metais jie gavo vos 3,1 proc. balsų. Proporcines rinkimų sistemas įtvirtinusiose šalyse skirtumas ne toks ryškus, tačiau ten į EP patekti dešinės radikalams irgi sekasi geriau.

Reikėtų pabrėžti, kad Lietuvos tautininkai pastaraisiais metais tapo vis labiau matomi viešojoje erdvėje. Prie to nemažai prisidėjo iniciatyvos „iš apačios“ - Kovo 11-osios eitynių organizavimas, parašų dėl referendumo rinkimas. Be to, į juos vis daugiau dėmesio atkreipia tiek apžvalgininkai, tiek natūralūs politiniai oponentai - nuoširdūs kairieji ir liberalai. Tačiau to nepakaks, kad pasisektų EP (net atsižvelgiant į šių rinkimų palankumą tokioms partijoms).

Viena vertus, radikali ir populistinė dešinė (kartais šie dalykai eina kartu, kartais - atskirai) dažnai remiasi savo lyderių charizma - pavyzdžiui, Nacionaliniam frontui Prancūzijoje vadovaujančių Le Penų dinastijai jos netrūksta. Tautininkai neturi vieno ryškaus lyderio, jų vadovybė fragmentiška. Iš šono žiūrint, pagal atitinkamą situaciją lyderiu galima būtų laikyti tiek G.Songailą, tiek Marių Kundrotą, tiek Ričardą Čekutį. Šiuo metu apsistota prie J.Pankos, tačiau pavadinti jį charizmatišku gana sunku. Atsižvelgiant į tai, kad net ir nedaug balsų gavusiame sąraše „Už Lietuvą Lietuvoje“ 2012 metais jis buvo penkioliktas, tokia situacija - akivaizdus tautininkų minusas.

Galiausiai tautininkai, kaip radikalios dešinės partija, neturi reikšmingo priešininko, kuriuo būtų galima gąsdinti rinkėjus. Lietuva yra palyginti etniškai homogeniška, o lenkų etninė mažuma, nors Valdemaras Tomaševskis kartais ir skatina tarpetninę įtampą, ne itin didelė. Komunistų Lietuvoje nebėra, Algirdas Paleckis į mitingus surenka po 15 žmonių, naujoji kairė irgi per mažai įtakinga. Kovos su oligarchinėmis grupuotėmis retoriką monopolizavo Dalia Grybauskaitė, o imigrantų mes neturime. Menama užsieniečių grėsmė Lietuvoje, kurios visuomenė ES vertina gana palankiai, irgi nėra pakankama politinei platformai. Todėl tikėtina, kad tautininkų žygis į dausas nebus toks pergalingas, kaip norėtų J.Panka ir jo bendražygiai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"