TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tautinių mažumų integracijos klausimu

2014 10 02 6:00

Prasidėjus Rusijos agresijai į Ukrainą atsiskleidė, kad požiūrio į šį konfliktą skiriamoji linija tarp gyventojų brėžiama ne pagal tautybę. 

Taip, Lietuvos rusų laikraščiai pasidavė Kremliaus propagandos įtakai. Taip, Lietuvos lenkų lyderiai pastaruoju metu akivaizdžiai linksta Kremliaus pusėn. Tačiau tenka pripažinti, jog Lietuvos tautinių mažumų laikysena esant tokiai įtemptai ir sudėtingai situacijai išlieka solidi.

Žinoma, nėra gerai, kad dalis žmonių gyvena tam tikruose anklavuose, gerai nemokėdami lietuvių kalbos, negaudami informacijos, kurią gauna kiti Lietuvos gyventojai, negalėdami visaverčiai dalyvauti Lietuvos gyvenime. Mažai kas domisi tų žmonių problemomis. Gerai, kad pastaruoju metu daugiau informacijos pateikiama tautinių mažumų kalbomis, nors sunku tikėtis, jog tai galėtų turėti didesnės reikšmės. Pastangos turėtų būti projektuojamos viena kryptimi – geriau integruoti šiuos žmones į Lietuvos gyvenimą.

2011 metų gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 6,6 proc. lenkų, 5,8 proc. rusų. Per pastaruosius 10 metų rusų sumažėjo 0,5 procentinio punkto, o lenkų dalis liko beveik nepakitusi. Beje, šie duomenys ne iki galo atspindi realybę, nes tautybė ir kalba, kuri yra gal net svarbesnis veiksnys, ne visada sutampa. Pavyzdžiui, Visagine etniniai rusai sudaro 52 proc. gyventojų, tačiau rusakalbiai – 77 procentus. Rusų mokyklas Lietuvoje lanko daugiau mokinių nei lenkų, nors bendras atitinkamų tautybių gyventojų santykis priešingas.

2013 metais į pirmą klasę mokytis lenkų kalba atėjo 1003 vaikai, o tai sudaro 3,7 proc. bendro pirmokų skaičiaus. Rusų kalba mokėsi 1308 pirmaklasiai. Vyksta natūralus procesas, integracija. Atrodo, tai derėtų tik sveikinti, tačiau yra požymių, kad patys lietuviai ją vertina nevienareikšmiškai.

Režisierius Oskaras Koršunovas, pasakodamas apie savo pastatytą spektaklį „Išvarymas“, rašo: „Pagrindinis herojus Benas Ivanovas yra „pusiau lietuvis“. Tokių „pusiau“ Lietuvoje labai daug: „pusiau“ rusų, „pusiau“ lenkų, „pusiau“ žydų. Mūsų šalyje politikai daugiau „spaudžia“ tautiškumo klausimus, kelia juos aukščiau pilietiškumo arba tautybę - aukščiau pilietybės. Šis dalykas taip pat nutylimas, bet daugelio išgyvenamas arba yra emigracijos priežastis.“

Lietuvos visuomenė jaustųsi tvirčiau, jei prioritetas būtų teikiamas pilietiškumui, kuris, žinoma, neatsiejamas nuo įsipareigojimo Lietuvos valstybei, kultūrai. Tarpukario Lietuvoje buvo pabrėžiamas tautiškumas, tačiau tai lėmė tam tikros istorinės aplinkybės, ir visa Europa tuomet atrodė kitaip. Tautiškumo puoselėjimas sovietiniais laikais tam tikra prasme pratęsė tarpukario Lietuvos tradicijas, nes Lietuvos valstybės tiesiog nebuvo. 1991 metų konstituciniame įstatyme pavartota sąvoka „Lietuvos tauta“. Tuo metu jau buvo suprantama, kad siauros tautiškumo sąvokos atgimstančiai Lietuvai nepakanka. Tačiau ir praėjus 23 metams to iki galo dar nesuvokta. Retokai susimąstome, kokią žalą tai daro Lietuvos valstybei. Kai kurie žmonės jaučiasi svetimi valstybėje, kurioje gimė, jaučiasi nereikalingi vien todėl, kad turi kitokią pavardę, kad yra kitokios kilmės. Padėtis prasta ir niekam nenaudinga. Keista, sunkiai paaiškinama tai, kad Lietuvos piliečiai neretai vis dar yra vertinami ne pagal jų įnašą į valstybės gyvenimą, lietuvių kultūros plėtrą, o pagal pavardę ir kilmę.

Štai aktorė Beata Tiškevič-Hasanova nuoširdžiai kalba apie tai, kokiai tautai priklauso: „Lenkams nereikalinga, nes nesugebu suregzti sakinio lenkų kalba neprajuokinusi aplinkinių. Ne rusų ir ne baltarusių – tai tikrai. Negi lietuvių?.. Ar lietuvis, eidamas pro mane, apsikabintų ir pasakytų: „Ji – mūsų.“ Norėčiau būti jūsų, bet antspaudėlis man primena, kad niekada nebūsiu.“ Čia minimas antspaudėlis – tai įrašas pase, sakantis, kad ji yra lenkų tautybės.

Visuomenėje tikrai tvyro nesveika atmosfera, jeigu lietuvių aktorė, vaidinanti garsiausiuose spektakliuose ir kino filmuose, televizijos laidų vedėja, kaip pati prisipažįsta, mąstanti, sapnuojanti, rašanti lietuvių kalba, serganti už Lietuvos ateitį, jaučiasi iki galo nepritampanti dėl savo kilmės.

Lietuviai nėra gausi tauta, ir jų vis mažėja. Prie to daug prisidėjo pačių lietuvių požiūris – įvairiais laikais nuo kamieno buvo nukertamos šakos. Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę XX amžiaus pradžioje buvo atstumta nemažai lenkiškai kalbėjusių lietuvių. 1923 metais, Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, nesugebėta kaip savų priimti to kraštų lietuvių, kurie buvo protestantai ir pasižymėjo kitokiu mentalitetu. Galų gale šių žmonių, davusių tautai Kristijoną Donelaitį, Lietuva neteko. Nepripažįstant dvigubos pilietybės kertama emigracijos šaka. Savais nepripažinti tautinių mažumų atstovų, net jei šie įsipareigoję Lietuvai ir jos kultūrai, būtų dar vienas žingsnis silpninant Lietuvą.

Atriboti tuos, kurie turi kitoniškumo žymę, – tai pasmerktojo pralaimėti taktika. Sėkmė lydėtų, jei būtų sugebama plėstis, integruoti, atrasti naują tapatybę įvairovėje, kuri būtų turtingesnė, kur kas tinkamesnė šiuolaikiniam pasauliui.

Dar vienas mažas pavyzdys. Yra paplitęs Lietuvos skirstymas į keturis etnografinius regionus – Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją. O kur čia Vilnijos vieta? Taip nejučiomis įtvirtinama nuostata, kad Vilniaus kraštas gal ir nėra Lietuvos dalis. Tad gal ne vien šio krašto gyventojai kalti, kad kartais jie net nesijaučia gyvenantys Lietuvoje?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"