TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tavimi Aš gėriuosi, arba Kristaus Krikštas

2016 01 09 6:00

Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimas Sūnus, tavimi aš gėriuosi.“

Kristaus krikšto švente Bažnyčia užbaigia liturginį Kalėdų laiką. Žvelgiant į šį šventės pavadinimą, iškart galima pamanyti, kad per Kalėdas minėjome Jėzaus gimimą, o dabar švenčiame jo krikštynas. Deja, ši mintis, nors gal ir tinkama anekdotui, yra klaidinga. Jėzus neturėjo tokio krikšto kaip mes, neturėjo ir krikštatėvių. Katalikų bažnyčios katekizmas taip paaiškina Kristaus Krikšto prasmę: „Jėzaus krikštas yra jo sutikimas su kenčiančio tarno pasiuntinybe, tai jos pradžia. Jis leidžia laikyti save nusidėjėliu. Jis jau yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“ Jis jau regi savo kruvinos mirties „krikštą“. Jis jau ateina „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“, t. y. visiškai pasiduoda Tėvo valiai, su meile sutikdamas priimti mirties krikštą mūsų nuodėmėms atleisti.“ Dievas tapo žmogumi, kad mus išgelbėtų iš nuodėmių vergijos, į kurią buvome patekę.

Priimdamas Jono teikiamą atgailos krikštą, Jėzus pradeda savo pasiuntinybę – gelbėti tai, kas buvo pražuvę. Jis nesibodi žmogiškojo silpnumo bei trapumo, bet jį priima ir atperka. Nuo Kristaus krikšto prasideda viešoji Jėzaus veikla – jo misija mokant, gydant, atleidžiant, ji galiausiai bus vainikuojama mirtimi ir prisikėlimu: „Štai mano tarnas, kurį aš remiu, – mano išrinktinis, kuriuo aš gėriuosi. Suteikiau jam savo dvasios, kad neštų tautoms teisingumą. Jis nerėks, nekels triukšmo, ir gatvėje nesigirdės jo balso. Jis nenulauš palinkusios nendrės, neužgesins rusenančio dagčio, jis ištikimai neš teisybę.“

Toks yra Kristus. O kokie esame mes? Ką mums kalba ši šventė ? Ji mums primena mūsų krikštą, kai tapome Kristaus broliais ir sesėmis bei Dievo vaikais. Mus krikštijant irgi atsivėrė Dangus ir Dievo Tėvo balsas bylojo: „Tu esi mano mylimas sūnus, mylima dukra – tavimi Aš gėriuosi.“ Esame girdėję, kad reikia Dievo klausyti, gerbti, bijoti ir mylėti. Tai teisinga. Tačiau ar kada pamąstėme, kad esame Dievo mylimi ? Kad jis mumis gėrisi, kad Jam gera mus matyti ? Apaštalas Jonas rašė: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ Tai esminė mūsų tikėjimo tiesa. DIEVAS MUS MYLI. Jam nereikia mūsų aukų, ataskaitų, duoklių – pirmiausia Jis nori, kad mes patikėtume Jo meile ir į ją atsilieptume.

Daugybė neurozių, fobijų, depresijų ir kitų ligų kyla dėl to, kad žmogus jaučiasi nemylimas, vienišas, nereikalingas, nematantis prasmės. Visa tai yra melas, ateinantis iš piktosios dvasios, kuri nuo pat Adomo ir Ievos laikų trokšta mus įtikinti, kad Dievas yra piktas, kad Jis pavydi ir baudžia už kiekvieną pražangą. Taip mes turime būti atsakingi Dievui ir artimui, tačiau pirmiausia eina Meilė. Jei priimame ir išgyvename meilę, tuomet ir kitiems trokštame šią meilę perduoti. Priimkime savo kaip Dievo vaikų pašaukimą, atsiverkime mus gelbstinčiai Kristaus meilei.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"