TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Teatras, į kurį veltui nėjo žiūrovas

2016 05 28 6:00

Kasmet teatre ieškoma naujovių ir jo kaitos ženklų – originalių formų, įvairių žanrų jungčių (tokie spektakliai apdovanojami „Auksiniais scenos kryžiais“), skirtingų įtraukimo būdų. „Scenos chuliganai“ – taip mėgstama apibrėžti pavienius režisierius ar trupes, maištaujančius prieš nusistovėjusias teatrines normas ir tradicijas. 

Vis dėlto čia pat, to paties teatro paraštėse, kuriasi trupės ir spektakliai, kurie tampa socialiniais eksperimentais, žaidimais ar pojūčių teatru. Ne nacionalinėje scenoje savaime kuriasi naujos ir įdomios meninės kalbos.

Jauna režisierė Olga Lapina Rusų dramos teatre sezono pabaigoje pristatė premjerą, kurią tiksliau galima apibūdinti ne kaip spektaklį, o kaip teatrinį žaidimą. Teatralė pakelia žiūrovus nuo kėdžių, kad šie pasivaikščiotų po neoficialiąsias erdves – rūsius ir palėpes, teatro salę, sceną ir pabūtų po ja. Šiuose užkulisiuose vyksta vaidinimas – „Hamletas“. Galima atsekti pjesės veiksmus bei mizanscenas, visgi kitokia čia žiūrovų paskirtis. Ne jiems rodoma, netgi ne jie kuria veiksmo prasmes (nors galima teigti ir taip), o žaidžia.

Pasirinkta žaidybinė forma (pabėgimo kambario galvosūkis) ir erdvė lėmė, kad spektaklis tapo retu, profesionaliai įgyvendintu aplinkos ir panardinančio teatro pavyzdžiu Lietuvoje. Panardinantis teatras (arba immersive theatre) remiasi multisensorine žiūrovo patirtimi. Jis vaikšto po sukurtą spektaklio erdvę – liesti eksponatus ir bendrauti su žiūrovų komanda yra privalu. Tokie pastatymai išpopuliarėjo Londone (trupės „PunchDrunk“, „Shunt“), nes suteikia publikai vujaristinę kelionę po netradicinę (ir, beje, egzotišką) erdvę, galimybę į teatro vidų pažvelgti pro rakto skylutę tiesiogine to žodžio prasme.

Galima numanyti, kad toks spektaklis-instaliacija, ne teatras arba kontrkultūra sudomins specifinę meno vartotojų grupę – jaunimą. Jis gali likti nišinis, kadangi nėra patogus (tenka nardyti tarp dulkių, galvosūkių, siejamų su Shakespeare“o tekstu, sprendimas reikalauja aktyvaus mąstymo), taigi skatins smalsumą tų, kurie patys norėtų tapti kūrinio herojumi.

Vilniuje, šalia „Vaidilos“, įsikūręs neįgaliųjų Naujasis teatras, kuris kiekvieno mėnesio antrą antradienį rodo savo spektaklius, taip pat naudoja žiūrovo įtraukimo strategijas. Naujasis teatras veikia ir kaip socialinė iniciatyva, nes čia dirba, kuria bei scenos meno mokosi įvairūs neįgalieji. Aktoriai, siekiantys profesionalumo, su režisieriaus pagalba scenoje „apžaidžia“ savo judėjimo, regėjimo ar kitas negalias taip kurdami savitas prasmes.

Ir Naujasis teatras yra retas, nišinis scenos variantas, tokių Europoje – vos keli. Aktorinė mokykla ir režisūra čia savita, adaptuota, pralenkia tradicines taisykles ir įveda naujų. Pasirengimas skirtingas – vieni aktoriai daugiau pasakoja, kiti parodomai vaidina, tretiems pavyksta ir visai nevaidinti. Naujai sukurtame teatro spektaklyje „Neprilygstamosios“ kitokia komunikacija ir su žiūrovu (šįkart jis pakviečiamas į restoraną-kavinę), aktoriai priartėja prie publikos, drąsiai mezga dialogą.

Savotiški diskusijų forumai įvyksta trupės „Bad Rabbits“ spektakliuose, rodomuose „Kablyje“. Pavyzdžiui, „Vienatvės. 1991“ dramaturginė medžiaga surinkta iš autobiografinių pasakojimų, naudojamas simuliacinis įtraukimas, kai žiūrovai (šiukštu neišjunkite telefonų) skaito prisiminimus apie Sausio 13-osios įvykius, o pats spektaklis neturi aiškios pabaigos. Pasibaigus siužetinei linijai žiūrovai dar kviečiami bendrauti neformaliai, pasidalyti mintimis, prisiminimais, išgyvenimais – teatras suvokiamas kaip diskusinio bendruomenės kalbėjimo vieta. „Šiuolaikinis tolerancijos centras“ (ŠTC) įtraukia jau autentiškiau, pasirinkta žaidybinė forma, žiūrovai kviečiami komentuoti spektaklio veiksmą, užduoti klausimus, spręsti. Naudojant įtraukimo formas ieškoma atitinkamų vaidybos technikų.

Šiemet „Bad Rabbits“ savo sezoną baigė anksti – trūko žiūrovų. Naujojo teatro auditorija taip pat aiškiai apibrėžta – sukurta daug spektaklių vaikams (juntamas jų poreikis), lankosi senjorai, patys teatralai. Kitaip tariant, šių teatrų vartotojų grupė yra uždara, jais domisi žiūrovai, kurie ir taip yra kultūros lauko veikėjai. Spektaklius pamačius pagrindinei auditorijai, jie lieka stagnuoti be žiūrovų.

Ne(at)pažintos teatro paraštės – pačių žiūrovų praradimas. Būtent neoficialiose aikštelėse kuriasi naujas, įdomus ir skvarbus požiūris į teatrą šiandien, jo realybę ir veikimą, kuris eksponuojamas nekuriant iliuzijos, pačiam žiūrovui formuojant savo spektaklio patyrimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"