TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tebūnie Tavo valia...

2015 07 25 6:00

"Patyliukais mes vis kartojame: "Tebūnie Tavo valia“, bet širdies gilumoje iš tiesų sakome: "Tebūnie mano valia, Viešpatie.“ (Irène Némirovsky, Prancūziška siuita)

Prižadėjęs duonos ir žaidimų gali greitai būti paskelbtas didžiuoju tautos vadu. Tai lietuviška banalybė, tačiau labai tvirtai įsišaknijusi po saule. Taip yra, taip, matyt, ir buvo. Populistai turėjo pasisekimą ir greičiausiai dar ilgai turės. Jis paprastai nebūna ilgalaikis, bet karaliumi išrinktas bent jau kartą tikrai būsi.

Bažnyčioje rytoj skaitoma Evangelija liudija įvykius, vykusius prieš porą tūkstantmečių, tačiau ji taip pat rodo, kad žmogus savo prigimtyje turi daug ką bendra su savo pirmtakais. Tiesa, filosofijos fakultetuose tarp intelektualų vis labiau linkstama kalbėti, kad savo prigimtyje homo sapiens nieko pastovaus neturi, viskas nuolat kinta arba gali būti keičiama, pati tapatybė yra nuolatinis virsmas. Tačiau savanaudiškumas nei kinta, nei lengvai leidžiasi keičiamas. Bijau, kad greičiau galima pasikeisti lytį, nei nušlifuoti kai kuriuos charakterio kampus.

Jėzus iš Nazareto, net ir turėdamas panašumų su kitais pranašais ar reformatoriais, turėjo ir kai ką išskirtinio. Ne vienas Senojo Testamento pranašas, pavyzdžiui, Pirmasis Izaijas, buvo "dvaro pranašas“, kitaip sakant, vykdė karaliaus patarėjo religiniais klausimais funkcijas. Jėzus nebuvo dvaro pranašas, kuriam reikėtų taikstytis su valdovo nuomone ir nuotaika. Laisvė ir nepriklausomybė nuo institucijų darė jį išskirtinį, tačiau tas išskirtinumas nieko gero nežadėjo bent jau politinių protekcijų lygmeniu. Nepataikavimas miniai – tai kita Jėzaus išskirtinė savybė.

Verta atkreipti dėmesį, kad ant "duonos ir žaidimų kabliuko“ savo veiklos pradžioje jis pats buvo gaudytas. Dykumoje po ilgo savitvardos laikotarpio (pasninko) demonas sukėlė imponavimo liaudžiai mintis ("Nušok nuo šventyklos stogo!"), gundė padaryti maisto stebuklą ("Tegul akmenys virsta duona!"), tapti slaptu demono bendradarbiu ir taip įgyti ilgalaikę valdžią. Visa tai buvo kategoriškai atmesta.

Tačiau pagundos kartojasi – tik dabar liaudis pasisotinusi susivokia, kad Jėzus, kaip pigios duonos ir žuvų tiekėjas, gali būti naudingas ir ateityje. Ko daugiau bereikia? Slaptus norus kelti Jėzų į valdžią jis kategoriškai atmeta: "O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.“ Pagunda nugalėta, nuo jos kategoriškai atsiribojant.

Vien ekonominiai santykiai su Dievu labai jau būdingi žmonijai. Dievas turi duoti. Ir tai turi daryti tada, kai reikia. Dievas tam ir yra, kad padėtų. Nieko daugiau iš jo nereikia. Kai sunkumai praeina, kartu su jais neretai praeina ir Dievas. Jis vėl reikalingas tampa kritiniu metu. Daugiau Jis nebūtinas. Tai didelė, manau, visose religijose egzistuojanti problema – siekis dvasinį pasaulį pakinkyti saviems poreikiams tenkinti. Pasiklausius daugelio "tikinčiųjų“ samprotavimų atrodo, kad žmogus vien duona ir tegyvas.

Dievas yra per daug didis ir transcendentalus, kad leistųsi nuvertinamas iki pigios duonos ir žuvų tiekėjo. Tai nereiškia, kad jis abejingas žmogaus sielvartui, tačiau jo sumenkinimas iki materialių gėrybių davėjo yra kiekvieno religinio santykio su juo iškreipimas. Tai dvasios degradavimas vien iki kūno poreikių. Juos patenkinus nebūtinai pradedama ieškoti aukštesnių vertybių, kaip buvo įsitikinęs JAV psichologas Abrahamas Maslowas (1908-1970) savo nubraižytoje žmogaus vertybių piramidėje. Pagal jį, kūno poreikius patenkinęs žmogus pradeda stiebtis vis aukštyn ir aukštyn. Kad tai ne visada pasitvirtina, bent jau lietuvių atžvilgiu, prieš gerą dešimtmetį pastebėjo lietuvių sociologė dr. Eglė Laumenskaitė.

Kai kurie judaizmo, taip pat krikščionybės mistikai laikė Dievą tokiu transcendentiniu, kad buvo pradėję tvirtinti, jog žmogus yra toks niekingas padarėlis Visatoje, kad net neturi teisės tiesiogiai kreiptis į transcendenciją be tarpinių. Kas tu toks, žmogau, kad drįstum ko nors reikalauti iš Absoliuto? Kas bendro tarp tavęs ir Jo? Nejaugi dulkės ir pelenai pradės nurodinėti dvasiai?

Evangelija veda vidurio keliu - Dievas nėra ekonominės gerovės tarnas, bet Jis nėra ir abejingas Aristotelio filosofinis "nejudantis judintojas“. Dievas Nazariečio mokyme yra kaip Tėvas – mylintis, tačiau ir reikalaujantis. Duodantis, bet ne pataikaujantis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"