TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Teisė būti nepaliktam numirti

Intelektualai nerimsta ir netiki tyrimo išvadomis dėl Gintaro Beresnevičiaus netikėtos mirties. Ir aš netikiu. Todėl, kad jas išgirdau per anksti. Dar prieš tyrimą. Iš labai aukšto rango asmens pasakytas viešai ir absoliučiai įsitikinus. Koks gali būti tyrimas, jei rezultatai žinomi iki jam prasidedant. Nebent dėl akių - nuraminti nervingus inteligentus. Truputį naivius, dar vis manančius, kad jie gyvena pilietinėje bendruomenėje ir jų nuomonė ką nors reiškia. Jų, pasirodo, nuomonė ką nors reiškia tik jiems patiems. Valstybės girnos rieda savo vaga. Ir atrieda labai iš toli - iš niekur nepradingusių valdymo įpročių. Mano draugė, Beresnevičiaus kurso draugė, pažinojusi mirusįjį, nepritartų šiam mano sumanymui. Leiskite jam ramiai išeiti, nebekelkite triukšmo, juk visi žinome, kad jis gėrė ir koks jis buvo girtas, - ji pasakytų. Aišku, kad niekam ne paslaptis, kad Gintaras turėjo problemą, kaip ją turi dar ne vienas Lietuvos nelaimėlis. Ir žinome, kad girtas jis buvo iš tiesų kartais sunkiai toleruotinas. Bet ne dėl to intelektualai ginčijasi su Vidaus reikalų ministerijos tyrimu. Ši situacija iš esmės atskleidė, kad dėl savo liguistos priklausomybės patekęs į panašią bėdą bet kuris Lietuvos gyventojas gali tapti lygiai tokiu pat "neidentifikuotu" pusamžiu vyriškiu ir, žinoma, moterimi, mirusiu neaiškiomis aplinkybėmis, tiesiog numestu ant asfalto, kad išblaivinimo namų medicinos darbuotojai liktų tik konstatuoti mirtį. Ir artimieji niekada nesužinos visos tiesos. Intelektualai kovoja dėl bet kurio čia gyvenančio asmens teisės būti nepaliktam numirti. Nuo liguistos priklausomybės kenčiančius asmenis reikėtų gydyti, o ne leisti išmirti tarsi jie būtų niekam čia nenaudingi įkyrėję tarakonai.

Aš veliuosi į šią kovą su Vidaus reikalų ministerija dar ir dėl to, kad mane graužia kaltė. Aš prarijau be kovos su sveikatos apsaugos sistema savo tėvo mirtį. Kai jam plyšo širdis, buvau Maroke - toli nuo namų. Atvažiavusi greitosios pagalbos gydytoja iš karto viską suprato, nustatė infarktą ir padariusi viską, kad palaikytų gyvybę, išvežė į ligoninę. Ten jis be jokios reanimacinės priežiūros buvo tiesiog numestas merdėti. Gydytojas, tuo metu jau garbingo amžiaus aštuoniasdešimtmetis senolis, nusprendė, kad ligoniui nieko baisaus nėra. Į reanimacinę jis pakliuvo tik po poros parų - kai jau nebuvo galimybės išgelbėti. Manęs nebuvo - nebuvo kam tinkamai ieškoti "aukštesnių" daktarų. Tėvas buvo tik ligonis tarp daugybės kitų ligonių, panašiai kaip Beresnevičius - tik "neidentifikuotas" vyriškis. Kam jis įdomus? Grįžusi palaidojau tėvą neišpakavusi kelionės daiktų. Dar spėjau jį jau be sąmonės palaikyti už rankos. Buvau pasiryžusi teisinei kovai už žmogaus palikimą be priežiūros gydymo įstaigoje. Bet to nepadariau. Dėl kelių priežasčių. Anatomė patologė pripažino, kad jis iš tiesų mirė dėl aplaidumo - gydytojų kaltės. Guodė, kad ir jos tėvas lygiai taip pat miręs. Tačiau sakė radusi plaučiuose sunkesnę ligą, nuo kurios jis būtų šiek tiek vėliau, tačiau skausmingiau užbaigęs savo dienas. Kita vertus, nenorėjau trikdyti tėvo vardo viešu skandalu. Nors ir atsidavęs politikai - tautininkas ir konservatorių šalininkas, - jis buvo subtilus ir viešai reikštis nelabai linkęs žmogus. Net ir po mirties jis, ko gera, norėtų tylos. Tačiau man ausyse vis skamba tėvo palatos ligonių liudijimai, kaip jis visą naktį neviltingai dejavęs iš skausmo (juk žinia - infarktas yra skausminga liga), bet jie veltui blaškėsi po skyrių ieškodami kokios nors gydytojų pagalbos. Nė vieno gydytojo per visą naktį nebuvo rasta. Kur jie bus, ne reanimacinė juk, šiaip palata. Gydytojai naktimis irgi kartais turi savų, gal smagesnių užsiėmimų. Vyriausiasis ligoninės gydytojas, sužinojęs apie tai, kas nutiko jo ligoninės skyriuje, tik skėsčiojo rankomis. Sakė, kad jis pats nepatenkintas senolio gydytojo darbu, daug kas juo skundžiasi, bet atleisti jo negalįs - jį čia saugo tuometinio sveikatos ministro protekcija. Dažnas Lietuvos pilietis nepradeda kovos su kuria nors sistema tik todėl, kad iš anksto nesitiki jos laimėti.

Aš suaugęs žmogus, todėl prarijau savo nuoskaudą ir teisiu pati save už tai, kad išvažiavau iš namų ne laiku. Bet kodėl turi ryti nuoskaudą dvi baltapūkės Beresnevičiaus dukros - jo mažutės mergaitės? Kaip ir kas galės paaiškinti joms, kad kai jų tėveliui plyšo širdis niekas jo net nevežė į ligoninę, nors tuo metu jis buvo ne vienas. Kodėl niekas neišsiaiškino iki galo jų tėvelio mirties aplinkybių? Kada tiksliai jis mirė? Kur? Ir kodėl?

Širdis plyšta dėl įvairių priežasčių. Ji gali sustoti ir nuo išgąsčio ir dėl netikėto streso. Gyvendami valstybėje, kurioje niekas nesiteikia išsamiai atsakyti į panašius klausimus, nei mes, nei mūsų vaikai ar anūkai niekada negalės jaustis saugūs. Todėl nuolankiai prašome prokuratūros: būkite žmonės - išaiškinkite viską mums iki galo. Jei mes neteisūs, atsiprašysime. Nemanau, kad kas nors iš policininkų tyčia norėjo nužudyti, net neteigiu, kad kas nors sąmoningai naudojo smurtą. Galbūt iš tiesų Beresnevičius mirė savo mirtimi, gal įvyko nelaimingas atsitikimas ar aplaidumo klaida, visko būna ir pasitaiko, bet kai lieka neskaidrios kitos įvykio aplinkybės, nė vienas kritiškai mąstyti įpratęs žmogus tuo negalės patikėti. Tikrai nė vienas nenorime atsidurti šių policininkų vietoje. Jų situacija taip pat, be abejonės, žmogiškai nepavydėtina ir sunki. Bet visiems palengvėtų, jei būtų išaiškintos visos aplinkybės ir atsakyta į visus jau ne sykį viešai iškeltus klausimus.

Beje, ar bent jau šiandien policija turi normalius automobilius, kuriais jie saugiai galės vežti panašios būsenos piliečius ir nekelti pavojaus jų gyvybei? Ar iš šios istorijos nors kiek pasimokyta ir kas nors suvokta? Kova vyksta jau net ne dėl Beresnevičiaus, o dėl principo - dėl pagarbos žmogaus gyvybei, dėl žmogaus teisių apskritai. Net ir paskutinis valkata demokratinėje visuomenėje turi turėti teisę į pagarbą savo gyvybei.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"