TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Teisė ištaisyti politinį pasirinkimą

Pastaruoju metu viena mėgstamiausių politinių pašnekesių temų - politikų perėjimai iš vienos partijos į kitą.

Šis reiškinys būdingas permainingam mūsų laikotarpiui. Dažnai jam suteikiamas labiau neigiamas atspalvis (sakoma "perbėgimas", o ne "perėjimas"). Pirmoji žmogaus reakcija, išgirdus apie tokį atvejį, irgi būna prieštaringa, bet ar turime skubėti teisti?

Tipiškoje Vakarų valstybėje veikia viena didelė dešinioji ir viena įtakinga kairioji partija. Jomis paremtas visas politinės sistemos rūmas. Nišos trečiai ar ketvirtai didelei partijai paprastai nelieka. Minėtų dviejų atraminių partijų pavadinimai skiriasi, nelygu, kokia šalis. Dažniausiai skaitome ir girdime krikščionių demokratų arba konservatorių ir socialdemokratų arba socialistų pavadinimus. Greta šių dviejų partijų veikia viena ar dvi mažesnės kiekviename iš sparnų, tarkime, kairėje - žalieji, dešinėje - liberalai.

Lietuvoje tik dabar matyti, kaip per vargus rutuliojasi panaši sistema. Didžiosios partijos - konservatoriai ir socialdemokratai - išlieka populiarios, nepaisant politinių sukrėtimų, kurie dažnai išmuša iš vėžių naujas, nedideles, po skilimų atsiradusias arba ant populizmo bangos sukurtas partijas.

Tarp šių nedidelių partijų nuolatinį elektoratą, užtikrinantį galimybę patekti į Seimą, šiuo metu turi tik valstiečiai liaudininkai ir "Tvarka ir teisingumas" (liberaldemokratai). Pirmieji turi aiškią kairiąją pakraipą ir savo nišą tarp kaimo rinkėjų. Antrieji skelbia dešiniąją ideologiją (apie tai byloja ir pavadinimas), bet "pagrindiniai" dešinieji - konservatoriai - nenori su jais turėti ryšių, nors vos prieš kelerius metus konservatoriai patys savo vadovu buvo išrinkę Rolandą Paksą.

Kitos nedidelės partijos vaikšto tarsi ant skustuvo ašmenų - pateks ar nepateks jų atstovai į savivaldybių tarybas, į kitą Seimą? Darbo partiją galėsime irgi netrukus priskirti prie tokių partijų, nes jos įtaka ir frakcija Seime sparčiai tirpsta. Nieko nuostabaus, kad toks neapibrėžtumas netenkina šiose partijose veikiančių politikų, tų, kurie žiūri į priekį ir supranta politinės sistemos raidos principus.

Klausimas paprastas: ar galėjo visi politikai prieš kelerius ar keliolika metų suprasti, kad Lietuva, kaip ir kitos demokratinės šalys, turės po vieną įtakingą dešiniąja ir po vieną didelę kairiąją partiją, kad partijų ir partijėlių gausa bus laikinas reiškinys? Ar galėjome visi būti pakankamai politiškai išprusę ir įžvalgūs, kad tai numatytume?

Jeigu ne, neturime skubėti smerkti žmonių, kurie išeina iš vienos partijos į kitą. Žinoma, saiko reikia ir čia - trečias ar ketvirtas perėjimas negali būti vertinamas rimtai. Verta prisiminti ir klasikinį Winstono Churchilio pavyzdį - jis du kartus keitė partijas. Teisę ištaisyti politinį pasirinkimą turime suteikti kiekvienam, antraip negalime savęs laikyti krikščionišku kraštu. Galbūt ne visi politikai šį žingsnį žengia grakščiai ar tinkamu laiku. Bet svarbiau yra kitkas: niekada niekam nevėlu prisidėti kuriant stabilią ir patvarią vakarietišką politinę sistemą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"