TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Teisė laisvai judėti

2015 08 11 10:00

Ar daug kas dar prisimena didžiules eiles prie Vokietijos ambasados Vilniuje laukiant vizos? Ar daug kas prisimena tą optimistišką nuotaiką, kai pasienio punkte galima buvo atsistoti į eilę, skirtą ES poliečiams, o po to vieną dieną tiesiog dingo pasienio postai?  Teisės laisvai judėti po Europą buvo laukta ilgai, bet šiandien jau retai susimąstoma, koks tai didelis pasiekimas.

Labai simboliška, kad Šengene, kur susikerta trijų valstybių Liuksemburgo, Vokietijos, Prancūzijos sienos, ir buvo pasirašyta laisvo judėjimo sutartis, yra ir Berlyno sienos likučiai. Juos padovanojo Berlyno miestas – miestas kur sugriuvo siena tarp Rytų ir Vakarų, miestui, kuriame panaikintos Europos sienos.

Šengeno sutarčiai šiemet sukanka 30 metų, 1985 metais Belgija, Vokietija, Prancūzija, Liuksemburgas ir Nyderlandai pasirašė Šengeno susitarimą dėl laipsniško bendrų sienų kontrolės panaikinimo.

Lietuva prie Šengeno sutarties prisijungė 2007 metais ir šiandien tai žymi šaligatvio plytelė Šengeno alėjoje bei gražus bareljefas su Kryžiaus kalnu kaip šalies simboliu.

Dabar Šengeno susitarimas galioja ne tik ES šalyse, bet ir Europos ekonominės erdvės valstybėse – Norvegijoje, Šveicarijoje, Islandijoje, Lichtenšteine. D.Britanija, Airija ir Kipras nepriklauso Šengeno erdvei ir toliau vykdo savo sienų kontolę, bet bendraudarbiauja pagal Šengeno sutartyje numatytus reikalavimus, o Rumunija ir Bulgarija, Kroatija dar turi įvykdyti visus paruošiamuosius darbus, kad jos piliečiai galėtų pasinaudoti visomis Šengeno sutarties galimybėmis.

Šiandien iš konfliktų zonų plūstantys į Europą nelaimingi žmonės ir ieškantieji geresnio gyvenimo galimybių, verčia naujai pažvelgti į atvirų sienų politiką ES. Migracijos politika atsidūrė ES politikos dėmesio centre.

Europos Sąjunga yra humaniška ir stengiasi padėti persekiojamiems žmonėms, todėl ja pasitikima, 43 proc. visų prieglobsčio prašymų pasaulyje tenka ES.

Bet kariniai konfliktai prie ES sienų sukuria tokią padėtį, kai siekiančių prieglobsčio yra tūkstančiai, nelegalus žmonių įvežimas į ES tampa pelningu šešėliniu verslu.

Teisiniai dokumentai numato, kad atvykę migrantai, kol jų klausimus naginės migracijos tarnyba, turi būti toje šalyje, į kurią jie atvyko, bet ES sienos atviros, todėl jie bando ieškoti laimės visoje ES.

Įtempta padėtis susiklosčiusi prie Lamanšo sąsiaurio, kur šimtai migrantų susibūrė Prancūzijos pusėje ir siekia įvairiais būdais patekti į Angliją, arba įtampa Vengrijoje ir Austrijoje, kur migrantai atvyksta iš kaimyninių Balkanų šalių. Visos šalys turi įsteigusios tarnybas ir centrus, sprendžiančius dėl prieglobsčio prašymų, ir suteikia laikinas gyvenimo sąlygas, bet jų pajėgumai nėra tokie dideli, o ir šalių socialinė infrastruktūra nėra pritaikyta spręsti sparčiai didėjančių migrantų problemas, juolab, kad pagrindinė našta tenka pasienio valstybėms.

Bet nusigręžti nuo atvirumo politikos tikrai negalima, juolab, kad problemos glūdi už ES ribų.

Akivaizdu, kad daug didesnis dėmesys ES užsienio politikoje turėtų būti skiriamas konfliktų sureguliavimui – pagalba į nelaimę patekusiems žmonėms turi ateiti, visų pirma, jų namuose. Bendrų deklaracijų su tokiomis nuotatomis yra priimta nemažai, bet kažkokių aukšto lygio diplomatinių susitikimų tuo klausimu nematyti ir konkrečių veiksmų trūksta.

Sunku patikėti, kad ES šalys narės su jų finansiniais, ekonominiais, socialiniais ir intelektiniais ištekliais negali padėti sureguliuoti arba bent sušvelninti konfliktus, kad ir kokie sudėtingi jie būtų.

Vargu ar atostogauti ir matyti, kaip jūroje skęsta žmonės yra Europos lygio politikų elgesio standartas. Žinoma, diplomatija nevisada būna vieša, susitarimai pasiekiami uždarose derybose ir tikriausia tokios derybos jau vyksta. Siūloma palaukti, nes yra pertvarkoma ES užsienio tarnyba. Bet kiekviena pradelsta diena silpnina pasitikėjimą ES derybinėmis galiomis.

Apie Lietuvos politikus nėra net ką pasakyti. Nors Lietuva ir pirminkauja JT Saugumo Tarybai, bet galimybėmis teikti gerai paruoštas taikos iniciatyvas nesinaudoja.

Lietuvoje atvirų sienų politika įgavo savo aktualumą dėl sparčiai mažėjančio gyventojų skaičiaus daugiausia dėl vidinės ES migracijos – nuo 2007 metų iki šios dienos Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo 337 tūkst., vien šiemet – jau 23 tūkstančiais. Bet tai irgi nėra atvirumo politikos rezultatas. Kitose šalyse gyventojų skaičiui vidinė migracija didelės įtakos neturi. Už savo šalies ribų gyvena tik apie 5 proc. ES piliečių.

Lietuvos visuomenei reikėtų pareikalauti atsakomybės iš šalies politikos ir verslo lyderių už netinkamą ekonominę ir socialinę politiką, už menką rūpinimąsi žmogumi ir jo siekiais – kaip rodo apklausos, pagrindiniams veiksniams nulėmusiems žmonių sprendimus išvykti iš šalies.

Gal tada bus pradėti viešai skelbti, kaip tai daro kitos šalys, įmonių vadovų ir darbuotojų darbo užmokesčių skirtumai, o aukščiausi šalies politiniai vadovai reguliariai teiks ataskaitas, kaip keičiasi gyventojų migracijos tendencijos ir kas konkrečiai yra daroma, kad jos pasikeistų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"