Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Teisės ir tiesos valdžia

 
2017 07 25 15:12

Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai skatinant valstybingumo evoliuciją realios pilietinės savivaldos kryptimi, netenka vertės istoriškai atgyvenęs žmonių skirstymas į „valdžią“ ir „paprastus žmones“.

Kol mokslas nėra aptikęs „valdžios žmogaus“ genomo ypatumų, diskusija, matyt, būtų beprasmiška įrodinėjant priešingai. Vien tai, kad tarp žmogaus ir šimpanzės genų yra tik dviejų procentų skirtumas, paneigia „valdžios žmogaus“ kokybinį išskirtinumą. Tai tik subjekto funkcinė charakteristika. Be kita ko, tai patvirtina ir gyvenimo praktika, įrodanti, kad sėkmingai privačiame sektoriuje dirbęs žmogus, sąžiningai veikdamas viešajame sektoriuje, pasiekia puikių rezultatų. Kadangi į valstybines įstaigas, kurioms suteikta daugiausia galių tvarkyti paveldą ir viešuosius išteklius bei spręsti ginčus dėl subjektų konfliktinių situacijų, skiriamus ar renkamus žmones įprastai ir vadiname valdžia, jų mistifikacija, išskiriant iš „paprastų žmonių“, neturi jokio pagrindo. Tai inercinio mąstymo klaida iš luominio ir klasinio žmonių skirstymo laikų, palikusių žmonijos atmintyje daugybę kruvinų brydžių, kurių tęstinumui sveikas protas nepritaria.

Ar reikėtų atsisakyti personifikuotos valdžios, kaip privilegijuotos žmonių grupės?

Kas pilietinio lygiateisiškumo sąlygomis turėtų turėti didžiausias galias, tvarkant tautos paveldą, skirstant bendruosius (viešuosius) išteklius ir sprendžiant ginčus interesų konflikto atvejais?

Pagal ilgalaikę žmonių gyvenimo valstybinėje sąrangoje patirtį ir žmogiškųjų silpnybių bei lūkesčių prigimtį pakankamai darniam žmonių sugyvenimui socialinėje aplinkoje, atrodo, labiausiai tinka teisės ir tiesos valdžia. Tokia valdžia suprantama kaip metodologinė vertybė, neturinti subjektyvių interesų, todėl ji negali patekti į viešų ir privačių interesų konfliktą. Suprantama, kad savo galių įgyvendinimo procese teisės ir tiesos valdžia patektų į žmonių valios laisvę, tačiau profesionaliai sumodeliuotas kiekvieno valstybės funkcinio subjekto teisių ir pareigų balansas, esant personalinei atsakomybei už savavaldžiavimą ir piktnaudžiavimą, minimizuotų negatyvius padarinius ir tarpsubjektinius konfliktus. Todėl pilietinės savivaldos valstybės skiriamasis bruožas – valstybės funkcinių subjektų teisių ir pareigų balansas.

Kiekvienam blaivios teisėjautos žmogui, valstybę suvokiant kaip teisės ir tiesos valdomą bendruomeninę sistemą, negali atrodyti, jog nuo jo šalyje niekas nepriklauso. Teisės ir tiesos valdžia įgalina kiekvieną pilietį įžvelgti tautos ir valstybės vienovę, valstybę suprantant kaip tautos savivaldos sistemą. Tokia sistema Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamas prigimtinės laisvės ir pilietinio lygiateisiškumo vertybes gali paversti realybe.

Teisės ir tiesos valdžiai įgyvendinti itin svarbi teisėkūrinė valstybės funkcija. Pilietiniam lygiateisiškumui tampant gyvenimo norma, dorovinė tautojauta turi tapti teisėkūros pagrindu. Tokios LR Konstitucijos normos kaip 9-ajame straipsnyje nustatyta 300000 rinkėjų pilietinė iniciatyva ar 68-ajame straipsnyje 50000 rinkėjų reikalaujanti pilietinė iniciatyva neturi jokio panašumo į pilietinį lygiateisiškumą. Štai 2–3 procentai į partines grupuotes susibūrusių Lietuvos piliečių teisėkūroje turi nepalyginamai didesnes teises už visus nepartokratizuotus piliečius. Ne paslaptis, kad LR Seimas pagal šiandieninę rinkimų tvarką yra ne tautos, o partijų atstovybė. Pilietinės savivaldos valstybei svetimos partokratinės valstybės įstaigos. Pilietinė teisėjauta partines privilegijas laiko atgyvena.

Atsižvelgiant į europinės civilizacijos evoliucinius pokyčius, Lietuvai kaip etnografinei valstybei, kur etnokultūrinis stabilumas yra ne mados, o tautos savasties išsaugojimo reikmė, valstybės sisteminės permainos – egzistencinė neišvengiamybė. Čia delsimas, formuojant pilietinės savivaldos valstybinę sanklodą, prilygintinas trumparegiškam abejingumui.

Ugdant naujus valstybinės vadybos (politikos) principus, prioritetinėmis laikytinos šios vertybinės nuostatos:

1. Visi žmonės gimsta laisvi;

2. Pilietinis lygiateisiškumas užtikrinamas visų valstybės funkcinių subjektų teisių ir pareigų balansu bei personaline atsakomybe;

3. Tautos kaip suvereno valią įgyvendina teisės ir tiesos valdžia tiek tiesiogiai piliečių valia, tiek per valstybinių įstaigų sistemą, veikiančią tautos interesais;

4. Teisėkūra valstybėje grindžiama dorovine tautojauta, pirmiausia ginant prigimtines žmogaus teises ir tautos tvarumo interesus;

5. Ginčus dėl teisėtumo ir teisingumo sprendžia teismai, vadovaujantis teise, faktais, gamtos bei logikos dėsniais ir atsižvelgiant į pilietinę teisėjautą.

_ _ _

Kur ta pilietinė santalka, kuriai rūpi ne tik legali prieiga prie viešųjų tautos išteklių, bet ir tautos išlikimas bei suklestėjimas?

Jonas Ivoška yra advokatas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"