Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Teisingas atsiribojimas

 
2017 06 11 6:00

Žmogus, kuris, pavyzdžiui, dėl polinkio lošti atidėlioja pareigų atlikimą, ir jo mąstymą užvaldo pagrindinė mintis: „Iš kur gauti pinigų, kad galėčiau eiti žaisti,“ tolsta nuo tikrosios savo tapatybės, nes nestabdomas savo įnorio tenkinimas jį padalina į dvi dalis – viena pusė primena, kad gyvenimas prieš lošimą buvo objektyviai spalvingesnis, o kita – žymiai stipresnė – sako: „Skubėk žaisti, nes, jei laimėsi, galėsi visas skolas padengti...“ Deja, kai lošėjas esti apsėstas lošimo aistros, bet kuris pinigų išlošimas – kaip gera narkotikų dozė, nenumaldomai traukianti tik kartoti „laimingą“ žaidimo veiksmą...

Vis dėlto įsižiebia viltis, kai pašnekovas, turintis priklausomybių nuo alkoholio ar narkotikų, yra pasiryžęs keisti savo gyvenimo būdą, atlieka išpažintį ir prašo, kad už jį pasimelstų. Ne kartą teko matyti, kaip tas pasiryžėlis dėl silpnos valios ir stiprios priklausomybės dažnai vėl įkrisdavo į priklausomybės duobę, bet jo neblėstantis noras (nepaisant atkritimų) kovojant su asmenine bėda, teikdavo tam tikrą pagarbą...

Gėrimės tais asmenimis, kurie atvirai įsileidžia į širdis Dievo veikimą ir iš tikrųjų daro viską, kad tik nebegrįžtų į priklausomybės vergovę. Jie reguliariai lanko Anoniminių alkoholikų – narkomanų grupę, apmąsto Dievo žodį; gailisi, kad kaltėmis įžeidė Viešpatį, Jam dėkoja už naujo gyvenimo potyrius; kasdien stiprėja jų sielos bei kūno sveikata... Jiems tinka šie žodžiai: grumiasi su nuodėme priešindamiesi iki kraujų (Žyd 12, 4).

Dimas Salaberiosas (Dimas Salaberrios), buvęs narkotikų prekeivis ir jų vartotojas, o šiuo metu dirbantis vienos Niujorko krikščionių bendruomenės pastoriumi neseniai viešai liudijo apie tai, kaip Dievas išlaisvino jį iš piktojo pinklių ir pakeitė gyvenimą. Dimas, būdamas jaunas, įsitraukė į narkotikų „biznį“ ir juos pardavinėjo Niujorko apylinkėse. Jis jautė, kaip į jį įėjo tamsa ir kažkoks įtūžis užvaldė jį. Kartą jis nuėjo į barą, nusigėrė, ir muštynių metu sužalojo žmogų... Vėliau jo draugė kreipėsi pagalbos į savo mamą, kuri buvo pamaldi krikščionė. Kai ji drauge su kitomis jos draugėmis pasisiūlė už Dimą pasimelsti, jis sutiko, bet nesuprato, ką jos daro... Karšta nuoširdžiai Viešpaties išlaisvinimo galia tikinčių tų trijų moterų malda nebuvo bergždžia, nes po valandą trukusios dvasinės kovos, Dimas išgyveno ypatingą malonę. Jis liudijo: „Kai jos baigė melstis, ant manęs nužengė Dievo jėga, pakeitusi mano gyvenimą. Aš pajutau Dievo artumą, aš atidaviau savo širdį Jėzui... Kai po valandos pakilau, mano noras būti dievu gatvėje dingo, ir atėjo troškimas tarnauti Kristui“.

Nors Dimas Salaberiosas niekada nebegrįžo į narkomanijos kelią, bet reikėjo nemažai laiko, kad, pažindamas Dievo žodžio lobius ir dažnai lankydamas bažnyčią, kardinaliai pakeistų savo mąstymą bei poelgius. Šie jo žodžiai, liudijantys, kad jame įvyko tikras pasikeitimas: „Aš paprasčiausiai pradėjau viską patikėti Jėzui... Pajutau vidinį alkį, aš norėjau augti. Aš pasninkavau ir meldžiausi, kai šitaip daryti dar nebuvau mokomas“, – tesuteikia naują paskatą ypač tiems, kurie turi varginančių priklausomybių ar ydų. Jei kaskart jas atiduosime Viešpačiui ir skirsime laiko Šventojo Rašto apmąstymui, dieviškoji tiesos šviesa persmelks mūsų esybę ir padrąsins nedvejojant tarti: „Jei narkomaną Dimą perkeitė malonė, ir su manim tai įvyks, nes dar nepanaudojau visų savo resursų... Pats stengsiuosi ir dangus tikrai man padės taisytis“.

Kai tenka matyti kai kuriuos žmones, kurie dar neseniai vartojo narkotines medžiagas, o po Susitaikymo sakramento malonių priėmimo ir po išlaisvinančių maldų jie iš tiesų stengiasi nebegrįžti ten, kur tyko pragaištis, tada toks jų pasikeitimas stiprina visų mūsų tikėjimą ir mes konstatuojame: „Tikrai Evangelija ne tik pajėgi sutraukyti narkomanijos pančius, bet ji išlaisvintuosius veda tiesiog prie Kristaus širdies – į tikrą laisvę ir džiaugsmo pilnatvę“.

Vis dėlto, kol gyvename šiame pasaulyje neišvengiamai susidursime su įvairiomis pagundomis, nes tik joms pasiduodami ar jas atmesdami aiškėja tikroji ir amžinoji mūsų vertė. Ne tik didelės priklausomybės, bet ir maži prieraišumai prie daiktų ar žmonių liudija, kad dar mūsų vidinis skaistinimasis bei dvasinė branda žemėje turėtų tęstis. Bet tik vienintelis Dievas žino mūsų ateitį, kurioje būsime labiau susivieniję su Juo, o gal bus priešingai – dėl tam tikro ir Jam nepatinkančio rafinuoto pataikavimo sau, tik tolsime nuo Jo... Todėl nenuostabu, kad Dievas, pasinaudodamas avarijomis ar ligomis, kartais iš šio pasaulio pasiima jaunus žmones, nes mato, kad šitoks Jo sprendimas padarytas dabar išeinančiajam yra tinkamiausias.

Medicinos mokslų daktaras Džeraldas Mejus (Gerald May) rašo: „Visiška Dievo meilė reiškia, kad turime atsigręžti į Dievą nusigręždami nuo daiktų ir jų atsisakydami. Jeigu Dievą pasirinkome sąžiningai, pirmiausia turime išgyventi kitus potraukius ir skausmingai apsispręsti, kad jie nebus mums dievai. Taigi tikroji meilė kyla ne tik iš laisvės; ji kyla iš sunkaus pasirinkimo. Brandi ir prasminga meilė turėtų tarti šį tą panašaus: „Patyriau kitų gerų dalykų, jie gražūs, bet pirmiau renkuosi Tave, tikrąjį savo širdies troškimą“. Turime nusigręžti laiku, kad galėtume garbingai grįžti namo“.

Sekmadienį – Švč. Trejybės šventė. Atiduodami Trivieniui Dievui visa, kas trukdo mums artėti prie Jo, mainais gauname tai, kas padaro mus laimingus čia ir Tenai...

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"