TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Teismai - neteisingi, bet jiems pakluskite

2012 07 12 6:00

Gili teisminės valdžios krizė ne tik paskatino panaudoti jėgą Klonio gatvėje, bet ir privertė ieškoti tokių veiksmų pateisinimo visuomenės akyse.

Pagrindinį argumentą bene tiesiausiai suformulavo teisės daktaras Karolis Jovaišas, neseniai išreiškęs įsitikinimą, kad verčiau jau pasikliauti tegul ir "ne visuomet teisingais ir pagrįstais" teismų sprendimais, negu "minios teismu, kuris primityvius instinktus ir žemus jausmus dangsto tariamai aukštos moralės vėliava" (Delfi).

Turbūt tų instinktų ir žemų jausmų įsikūnijimas yra ir kunigas Robertas Grigas, kadaise atsisakęs duoti sovietinės armijos kario priesaiką ir Sausio 13-ąją laiminęs parlamento gynėjus. Bet palikime tai daktaro sąžinei ir pabandykime atidžiau pažvelgti į jo siūlomą išeitį, juo labiau kad panašiai mano ir daugelis kitų teisininkų bei politikų.

Viena yra neginčytina: teismų sprendimų nevykdymas sukuria ne tik teisinę, bet ir politinę problemą. Taip pat būtina pripažinti, kad norma tapęs nepaklusnumas sukeltų rimtą pavojų konstitucinei valstybės sandarai, kurioje teisminei valdžiai priskiriama viena svarbiausių - teisingumo vykdymo - funkcijų. Tačiau tai yra tik viena reikalo pusė. Kita yra ta, kuri įprastai nutylima. Todėl priminsiu: dar didesnį pavojų už pavienius nepaklusnumo atvejus valstybei kelia dominuojantis politinio ir teisinio elito įsitikinimas, kad Lietuva tiesiog nebeturi kitos išeities, kaip susitaikyti su "ne visuomet teisingais ir pagrįstais" teismų sprendimais ir juos toliau klusniai vykdyti. Tai - teisminio banditizmo pateisinimas pačiu aukščiausiu valstybiniu lygmeniu ir galutinis savo bejėgiškumo pripažinimas. Konstatuoti savivalę teismų ir kitų teisėtvarkos institucijų veikloje ir tuo pačiu metu nesiūlyti nieko keisti ir nereikalauti atsakomybės - tai tas pats, kaip suteikti tai savivalei natūralios ir neišvengiamos praktikos statusą.

Iš esmės Lietuvoje tai jau nutiko. Nuskriaustam, pažemintam, apiplėštam žmogui lieka vienintelė viltis - valstybė, tačiau ji teisingumo tarnų valia jam vis dažniau atsuka nugarą. Laimi tas, kuris įtakingesnis ar daugiau duoda, nors jau nusirista ir iki to, kad imama ne tik pinigais, bet ir padangomis ar dešromis su gėrimais. Ir pralaimi ne tik paprasti piliečiai - teismuose nuolat pralaimi ir valstybė. Ji - tokia pati teisminės valdžios įkaitė, ir tie "ne visuomet teisingi" sprendimai dažniausiai priimami būtent tuomet, kai pakvimpa dideliais pinigais (prisiminkime kad ir tą atvejį, kai teismas įžūliai perpus sumažino valstybės prie Vingio parko verslininkams parduoto itin vertingo sklypo kainą).

Bet valstybė kaip nuasmenintas institutas bent jau nepatiria to moralinio nuostolio, kurį patiria Lietuvos Respublikos vardu išprievartautas žmogus. Logika čia tokia: kuo labiau žmogus pasitikėjo savo valstybe ir pasikliovė teisingumu, tuo labiau jis jaučiasi pažemintas ir sugniuždytas. Prisiminus, kad pasitikėjimas įprastai būdingas garbingiems ir savo Tėvynei neabejingiems asmenims, taps aišku ir tai, kokią visuomenės dalį labiausiai paliečia demoralizuojantis neteisybės įteisinimas. Iš tiesų reikia būti Nijole Sadūnaite, kad po to neprarastum tikėjimo ir nepalūžtum.

Atrodė, kad po žudynių Kaune tie, nuo kurių tiesiogiai priklauso padėtis valstybėje, pagaliau imsis ryžtingų veiksmų ir pradės nuosekliai valyti teisingumo tarnų gretas. Bet vietoj lauktų permainų visuomenė sulaukė dar neregėto politinės ir teisminės valdžios vienijimosi "ne visuomet teisingo ir pagrįsto" teisingumo pagrindu. Jis buvo paskelbtas objektyvia neišvengiamybe ir nuo šiol tapo oficialiu mūsų valstybės kursu. Taip kruvinas ekscesas, turėjęs paskatinti pokyčius, virto pretekstu mobilizuoti jėgas ir galutinai įteisinti teisinės valstybės erzacą.

"Taip, ten iš tikrųjų vyksta blogi dalykai, bet sprendimus vis tiek būtina vykdyti..." Ši visų aukščiausių šalies pareigūnų beveik pažodžiui pakartota mintis nuo šiol pakeitė kitą principą: "Teisingumas - valstybės pamatas."

Tačiau gal iš tikrųjų nebėra kitos išeities, kaip tik rinktis mažesniąją iš dviejų blogybių? Teigiamai atsakyti į šį klausimą būtų galima nebent tuomet, jeigu tai, apie ką kalbame, visiškai nepriklausytų nuo mūsų valios. Tačiau teisminė savivalė - ne stichinė nelaimė, o politinis ir socialinis reiškinys, ir todėl ją įmanoma išgyvendinti. To niekas nesugebės padaryti, jeigu sau ir toliau kels kapituliantiškus tikslus ir pateisins tai, ko negalima pateisinti nei iš įstatymų, nei iš etikos pozicijų. Teismai, kaip ir visa teisėtvarka, bet kokiu atveju dar ilgai nebus be silpnybių, bet deklaruojama siekiamybe vis dėlto turėtų būti ne apgailėtinas kompromisas, o besąlygiškas teisingumo siekis valstybėje. Būtent taip elgėsi tos šalys, kurios šiandien pelnytai laiko save teisinėmis valstybėmis. Jeigu tai pavyko joms, kodėl neturėtų pavykti mums?

Lietuvoje yra pakankamai pagarbos vertų teisės profesionalų, tik kelias į atsakingiausius postus dažniausiai atveriamas ne jiems, o tiems, kurie šiandien garsiausiai kalba visų vardu ir siūlo su viskuo susitaikyti. Kai ims kisti atrankos į pareigas kriterijai, ims keistis ir padėtis valstybėje.

Trauktis daugiau nebeliko kur. Garsusis "minios teismas", kuriuo šiandien taip gąsdinama visuomenė, tėra ženklas, kad net ir kantrumu pasižyminčioje Lietuvoje žmonėms jau ima stigti kantrybės. To nepastebėti ir nepadaryti deramų išvadų būtų tiesiog neišmintinga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"