TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Teisybė ar neteisybė apie Konrado celę?

2008 12 29 0:00

Poeto Adomo Mickevičiaus atminimas įamžintas visuose Europos miestuose, kuriuose jis gyveno, lankėsi arba norėjo lankytis (Varšuvoje, Krokuvoje ir kt.). Vilniuje poetui pastatyti du paminklai, name, kuriame jis 1822 metais gyveno ir kūrė, veikia muziejus.

Nuo 1924 metų profesoriaus Julijaus Kloso nustatytoje Konrado celėje, Bazilijonų vienuolyne, vyko literatūros ir kultūros vakarai. Koks šios celės likimas šiandien? Ar genialaus poeto, kurio kūryba turėjo didelės reikšmės lietuvių tautiniam atgimimui ir valstybingumo idėjų plėtrai, atminimas yra tik prievolė ar įpareigojanti atsakomybė?

Legendos.

1798 metų gruodžio 24-ąją, Kūčių naktį, Naugarduke, Zaosės dvarelyje arba netoli jo, gimė vienas žymiausių XIX amžiaus poetų Adomas Bernardas Mickevičius. Jo gyvenimą apmąstęs rašytojas, Nobelio premijos laureatas Czeslawas Miloszas pasakys: "Iš tiesų reikia pripažinti, kad tokio poeto kaip A.Mickevičius atsiradimas gūdžioje Europos provincijoje yra beveik stebuklas." A.Mickevičiaus gyvenimas nuo pat pradžių apipintas įvairių pasakojimų ir legendų. Vienoje jų teigiama, jog akušerė, norėdama, kad vaikas užaugtų protingas, perpjovė virkštelę padėjusi kūdikį ant teismo proceso knygos juodos odos viršeliais. Tokia knyga Mickevičių namuose galėjo būti, nes tėvas Mikolajus advokatavo Naugarduke. Save jis kildino iš lietuviškos Mickevičių-Rimvydų giminės, vadino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime.

Studentas

A.Mickevičius, baigęs Naugarduko dominikonų mokyklą, 1815 metų rugsėjo 10 ar 12 dieną atvyko į Vilnių ir įstojo į universitetą. Kaip kandidatas į mokytojus (už tai gavo 150 sidabro rublių stipendiją per metus) vienus metus studijavo Fizikos ir matematikos fakultete. 1816-aisiais tęsė studijas Literatūros ir laisvųjų menų fakultete, į kurį tais pačiais metais įstojo ir Vilniaus gimnaziją baigęs Simonas Daukantas. Jie turėjo daugybę progų bendrauti. Kas šiandien pasakytų, kaip S.Daukantas 1835 metais Sankt Peterburge įsidarbino Valdančiojo senato pirmajame departamente, kuriame buvo saugoma Lietuvos metrika? Jos metrikantu, kitaip tariant, vedėju tuomet dirbo vienas

artimiausių A.Mickevičiaus jaunystės draugų, buvęs filomatas, tremtinys Pranciškus Malevskis. 1822 metais studijas minėtame fakultete pradėjo ir Simonas Stanevičius, 1823-iaisiais odėje "Šlovė žemaičių" išgarsinęs "nuo žemaičių beapsėstą" universitetinį Vilnių. Ar jie buvo pažįstami su A.Mickevičiumi? Be abejo, nes išsiskyrė motyvuotu mokymusi, pažiūromis ir darbais. Tyrinėtojams žinoma, kad 1816 metais A.Mickevičius, Tomas Zanas, Janas Čečiotas, S.Daukantas ir kt. dalyvavo profesoriaus G.E.Grodeko vadovaujamo Romėnų literatūros seminaro veikloje. Tokių faktų rastume ir daugiau, tačiau artimesniam bendravimui įrodyti reikėtų papildomų tyrimų.

Vilniaus universitetas tuo metu buvo lenkų kultūros ir tautinio sąjūdžio židinys. Jame lietuvių tautos istorijai ir kalbai nebuvo vietos, nors kai kurie veikėjai ir siekė įkurti Lietuvių kalbos katedrą. Lietuvių tautos istorija ir kalba geriausiu atveju galėjo būti tik mokslo objektas. Tačiau visus, kurie čia mokėsi, siejo Abiejų Tautų Respublikos praeitis ir galimos ateities vizija. Bet vieni ateitį matė Lietuvos savanoriškoje sąjungoje su Lenkija, o kiti, regis, mirštančioje lietuvių kultūroje pajuto gyvybės šaltinių ir ėmė juos puoselėti. To neįsisąmoninus sunku suvokti ne tik A.Mickevičiaus ir kitų lenkiškai rašiusiųjų kūrybą, bet ir lietuvių tautinį atgimimą.

A.Mickevičius greitai įsitraukė į aktyvų studentišką gyvenimą. 1817 metų rudenį kartu su jau minėtu T.Zanu, Juozapu Ježovskiu ir Anupru Petraškevičiumi įsteigė slaptą Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją, iš kurios netrukus atsirado kitos gana gausios organizacijos, turėjusios ir politinių tikslų. Šių sambūrių dalyviai puoselėjo tautos išsivadavimo projektus, patriotizmą, tautinę kultūrą.

Poetas

Bendraminčių sueigos buvo labai reikšmingos jaunam poetui, 1822 metais Vilniuje, Juozapo Zavadskio spaustuvėje, išleidusiam pirmąjį savo kūrybos rinkinį "Poezija". Knygelės įžangoje autorius apibrėžė romantinės poezijos sąvoką, išryškino jos priklausomybę nuo amžiais susiklosčiusio tautos charakterio. Romantine poetas laikė tokią literatūrą, kuri išreiškia epochos dvasią, tautos jausmus, mintis ir papročius. 1823 metais toje pačioje spaustuvėje A.Mickevičius išleido antrą "Poezijos" tomą, jį sudarė poemos "Gražina" ir "Vėlinės" (II ir IV dalys). Šios knygos, kuriose vaizduojama Lietuvos praeitis, davė pradžią lenkų romantizmui ir turėjo didelės įtakos lietuvių tautinei sąmonei, valstybingumo idėjų plėtrai. Lietuviai S.Daukantas, S.Stanevičius ir kiti, pasak taiklių Cz.Miloszo žodžių, "sukūrė tokią lietuvių tautos sąvoką, kurios pagrindiniu ir svarbiausiu skiriamuoju bruožu tapo kalba". Tačiau A.Mickevičius rašė lenkiškai (manoma, kad galėjo šiek tiek mokėti ir lietuviškai), nors savo Tėvyne vadino Lietuvą, o save - lietuviu. Bet tai nereiškė tautybės. Jau emigracijoje, Paryžiuje, Prancūzijos koledže (College de France) 1843 metų kovo 24 dieną skaitytoje paskaitoje apie lietuvių tautą poetas ne tik aptarė jos panašumus ir skirtumus su slavais, bet ir suteikė šiokios tokios ateities perspektyvų: "Tad ši tauta yra viena iš tų, kurios gyvuoja laukdamos." Šiandien spręsti ir analizuoti, kokios tautybės buvo A.Mickevičius, beprasmiška. Jis nebuvo nei šiuolaikinis lenkas, nei šiuolaikinis lietuvis ar baltarusis.

Tačiau grįžkime į Vilniaus universitetą. Slaptos draugijos greitai buvo susektos ir jau 1823-iųjų rugsėjį prasidėjo areštai. Tuo metu Kauno apskrities mokyklos mokytojas A.Mickevičius, dėl sutrikusios sveikatos gavęs vienų metų atostogas, gyveno Vilniuje. Jį kankino išsiskyrimas su Marile, tapusia ponia Putkamerova. Meilė virto legenda, vizija, paženklinusia visą poeto gyvenimą ir kūrybą. 1821 metais Kristupo Damelio nutapytą miniatiūrinį Marilės portretą A.Mickevičius išsaugojo iki mirties. Ši meilė jam siejosi su gimtine ir Tėvyne. "Ieškau šiaurėj žvaigždės po pilkąsias erdves,/ ieškau tavo namų, Lietuvos ir tavęs", - tos mintys, išreikštos vienokiomis ar kitokiomis frazėmis, ne kartą skambėjo jo kūryboje.

Kalinys

1823 metų lapkričio 4 dieną A.Mickevičius buvo suimtas ir kartu su kitais įkalintas valstybiniu kalėjimu paverstame Bazilijonų vienuolyne. Tuo metu kalėjimais buvo tapę ir kiti vienuolynai, tačiau būtent šis, 1832 metais įamžintas poemos "Vėlinės" trečioje dalyje, įėjo į Lietuvos ir visos Europos kultūros istoriją. Celė, kurioje kalėjo poetas, vadinama Konrado vardu. Būtent ant šios celės sienos "Vėlinių" trečioje dalyje kalinys anglimi užrašė: "Dievui Geriausiajam, Didžiausiam. Gustavas mirė 1823 lapkričio 1. Čia gimė Konradas 1823 lapkričio 1." Taip įsimylėjėlis Gustavas virto kovotoju už tautos laisvę ir pasivadino poemos "Konradas Valenrodas" pagrindinio veikėjo vardu.

Bazilijonų vienuolyne kalėjo ir Ignotas Domeika, Adomas Suzinas, Aleksandras Chodzka, Antanas Frejendas bei kiti. Čia buvo įkalintas ir slaptosios "Juodųjų brolių" draugijos Kražių gimnazijoje vadovas Kiprijonas Jančiauskas. Žinoma, kad tarp slaptųjų draugijų narių būta ir lietuvių. Lietuvą ypač išgarsino žinomu mokslininku Čilėje tapęs I.Domeika. Jis tėvyne laikė ir Lietuvą, ir Lenkiją, bet ypač pabrėžė savo lietuviškumą.

Procesui įpusėjus kaliniams pavyko papirkti prižiūrėtojus ir šie leisdavo jiems naktimis rinktis A.Mickevičiaus celėje. Čia buvo švenčiamos ir 1823-iųjų Kūčios. 1824 metais teismas baigėsi, nuosprendžiai buvo paskelbti ir kaliniai, kokiam nors įtakingam žmogui laidavus, galėjo palikti kalėjimą. Už A.Mickevičių užstatą sumokėjo profesorius Joachimas Lelevelis. 1824 metų balandžio 21-ąją poetas buvo paleistas. Neilgam. Vykdydamas teismo nuosprendį jis spalio 25 dieną kartu su J.Sobolevskiu atsisveikino su Vilniumi ir brikeliu išvyko į Kauną. Spalio 30-ąją ar 31-ąją už Šiaulių pervažiavo Kauno gubernijos sieną ir išvyko į tremties vietą Sankt Peterburge. Taip baigėsi devynerius metus trukęs Vilniaus ir Kauno laikotarpis, suformavęs poetą romantiką, vadinamosios lietuviškosios mokyklos pradininką.

Emigrantas

1829 metais poetas išvyko iš Rusijos ir iki pat mirties gyveno emigracijoje. Jis ir svetur buvo kovotojas už Lenkijos laisvę. Lenkiją A.Mickevičius suvokė kaip iki padalijimų buvusią respubliką, tai yra Lietuvą ir Lenkiją, kurių uniją laikė pavyzdžiu Europos tautoms. Tačiau išsivaduoti ir atkurti Lietuvos-Lenkijos valstybę buvo galima tik sugriovus Rusijos imperiją. 1848 metais nuvykęs į Italiją A.Mickevičius subūrė lenkų legioną kovoti su Rusijos sąjungininke Austrija. Leido ir redagavo demokratinės krypties laikraštį "Liaudies tribūna" (Tribune de peuples); 1855 metais, prasidėjus Krymo karui, nuvyko į Konstantinopolį organizuoti lenkų legionų kovai su Rusija. Užsikrėtęs arba susirgęs žarnyno liga lapkričio 27-ąją Konstantinopolyje mirė. Jo palaikai buvo atvežti į Paryžių ir palaidoti lenkų kapinėse Monmoransi. 1890 metais, artėjant poeto šimtosioms metinėms, karstas pargabentas į Lenkiją ir padėtas šalia karalių kapų Vavelyje (Krokuva).

A.Mickevičius įamžino Lietuvos praeitį, tą metą, kuriuo pats gyveno, įžvelgė ateitį. Daugelis jo minčių aktualios ir šiandien, kai siekiame būti išgirsti Europos tautų sąjungoje.

Celė

Grįžkime į Bazilijonų vienuolyno kiemą, buvusį kalėjimą, šiuo metu - privatų pastatą, kuriame kalėjo ne tik mūsų minėti studentai, bet ir Simono Konarskio vadovaujamos organizacijos nariai (1838-1839). Daugybėje tardymo protokolų minimos vienuolyno pirmame ir antrame aukštuose (dabar antrame ir trečiame) buvusios kalinių celės. I.Domeika atsimena, kaip vieną naktį jų patikrinti atėjo policijos viršininkas. Susirinkusieji Adomo kambaryje gėrė arbatą, bet kol išsigandęs puskarininkis surado raktus nuo durų, vedusių "į mūsų koridorių", visi jau gulėjo savo lovose. Kunigas Mošinskis, norėjęs aplankyti A.Mickevičių, nuėjo į kunigo Lvovičiaus celę (ji buvo tiesiai po poeto cele) ir, persisvėręs per langą, kalbėjosi su juo aukštielninkas. Yra valdžios įsakai, nurodantys įkalinti nusikaltusius asmenis tam tikruose vienuolynų aukštuose. Tačiau pastatas buvo ne kartą pertvarkomas ir tikrąją Konrado celės vietą ilgainiui žmonės užmiršo. Pagaliau neliko kam ja rūpintis - poeto emigranto kūryba carinėje Rusijoje buvo uždrausta, vadinasi, ir jo atminimas uždraustas. Celės vietą 1921-aisiais, remdamasis Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomu Bazilijonų vienuolyno 1823 metų inventoriumi ir įvairių metų planais, nustatė Vilniaus universiteto profesorius architektas J.Klosas. Jo sudarytame plane šalia Šv. Trejybės cerkvės pažymėta Tiškevičių koplyčia ir zakristija. Iš jos pereinamasis koridorius veda į vienuolyną, kurio dešiniajame sparne, mūsų skaičiavimu, antrame aukšte, beveik priešais zakristiją, J.Klosas nurodo Konrado celės vietą. Ji buvo vadinamajame muziejuje (vienuolių mokymosi ir susikaupimo kambaryje), pati didžiausia ir nuošaliausia, turėjo du langus. Ieškodamas patvirtinimų J.Klosas kasinėjo žemę abiejose pereinamojo koridoriaus pusėse, kad įrodytų, jog šis koridorius nebuvo praplatintas. Atrodo, viskas buvo nustatyta, bet 1923 metais Baltarusių mokslo draugija išleido politiko ir literato, Baltarusių mokslo draugijos pirmininko Antono Luckevičiaus brošiūrą "Tiesa apie Konrado celę", kurioje teigiama, kad Konrado celė buvo ne vienuolyne, o virš pereinamojo koridoriaus arba šalia jo. A.Luckevičius rėmėsi paties A.Mickevičiaus žodžiais "Vėlinėse", kad Konrado "celė nuošali ir prie bažnyčios šliejas", taip pat spaudoje paskelbta Ivano Trutnevo litografija, kurioje vaizduojama cerkvė ir šalia jos buvę pastatai. Tačiau šie statiniai, pasak J.Kloso, litografijoje perteikti netiksliai. Pavyzdžiui, pavaizduoti laiptai ir durys į pereinamąjį koridorių iš šventoriaus pusės, nors pagal 1823 metų planą jų nebuvo.

Netrukus spaudoje pasirodęs profesoriaus Stanislovo Pigono straipsnis "Neteisybė ir teisybė apie Konrado celę", regis, sudėjo visus taškus. Buvo rastas ir 1841 metų inventorius, kuriame, kaip ir ankstesniame, nenurodytos gyvenamosios patalpos pereinamajame koridoriuje, virš jo arba šalia jo.

1924 metais J.Zavadskio spaustuvėje atskiru atspaudu buvo išleistas J.Kloso straipsnis apie Konrado celę. Autorius tvirtino, kad A.Luckevičius pasiskolino iš jo Bazilijonų vienuolyno planą, punktyrais pažymėjo pereinamojo koridoriaus praplatinimą, kurio J.Kloso plane nebuvo, ir paskelbė jį minėtoje brošiūroje. Tolesnė šio konflikto eiga nežinoma, tačiau specialiai sudaryta komisija J.Kloso nustatytoje Konrado celėje leido organizuoti literatūros vakarus. Tarpukariu čia veikė Lenkų literatų sąjunga. Celė tapo kultūrinio atminimo vieta ir visi norintieji iki pat praėjusių metų galėjo ją aplankyti. Šiuo metu vienuolyne, dabar unitams priklausančiame privačiame pastate, įrengtas viešbutis. Suprantama, jame jokių celių nėra. Tiesa, virš durų, vedusių į vienuolyną, tebelikęs užrašas, skelbiantis, kad čia kalėjo A.Mickevičius. Ant visai neseniai iškilusio pastatėlio prie cerkvės atsirado užrašas: "A.Mickevičiaus muziejus. Konrado celė."

Paklausite, o kur yra visuomenė? Kultūros ministerija? Kultūros vertybių apsaugos departamentas? Pasirodo, niekas nieko nežinojo. Ir XIX amžiaus istorikai "nieko nežinojo", nes jų nuomonės niekas neklausė. Neaišku, pagal kokius dokumentus ar planus labai greitai, per metus, iškilo šis statinys, nelabai primenantis pastatą I.Trutnevo litografijoje, paskelbtoje P.Batiuškovo knygoje rusų kalba "Baltarusija ir Lietuva" (1890; p. 89). Gal ir galėtų tame nedideliame namelyje veikti Kalėjimo muziejus, skirtas visiems šio vienuolyno kaliniams pagerbti, tačiau jei dėl kokių nors priežasčių Konrado celės vieta suabejota, reikia imtis naujų, galbūt detalesnių tyrimų. Juolab kad dokumentai čia pat, Vilniuje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"