TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Teoriškai – arklys, praktiškai – nesikelia

2016 10 05 6:00

Teoriškai mes – laisva tauta, gyvename nepriklausomoje valstybėje, puoselėjame demokratines vertybes, tačiau praktiškai – nė krust.

Nes daugumai viso to nereikia, tik ieškoma, kam brangiau parsiduoti. Teoriškai esame piliečiai, praktiškai – paslaugų teikėjai ir pirkėjai. Meilė nuvertinta iki paslaugaus sekso (kitu atveju tai būtų prievartavimas), į tėvų ir vaikų santykius valstybė kišasi taip brutaliai, kad baigia sunaikinti tradicinę šeimą, o džiaugsmą gyventi visavertėje (tėvų, vaikų, senelių, brolių ir seserų, žmonos ir vyro) šeimoje keičia įstatymais reguliuojama partnerystė, kur vaikai ne gimsta, bet yra įsigyjami (prekė, kaip ir visa kita?).

Teoriškai armija valdininkų ministerijose ir departamentuose pluša reformuodami, tobulindami švietimo bei sveikatos apsaugos sistemas jau trečią dešimtmetį. Tačiau praktiškai moksleivių žinių lygis be paliovos smunka, o sveikatos paslaugos darosi prieinamos vis mažesniam skaičiui „klientų“: arba per brangios, arba per toli, arba taip ilgai jų tenka laukti, kad klientai/pacientai patys pasveiksta ar miršta (dažniausiai, laimė, irgi patys...), taip ir nesulaukę paslaugos.

Žodynuose, rašytiniuose tekstuose ir oficialiose kalbose vis dar minimas žodis „mokytojas“ (kartais net didžiąja raide), bet vaikai surogatinių (t. y. be humanistinio, vertybinio konteksto, be asmenybės į(si)vertinimo...) žinių vis dažniau semiasi iš interneto.

Teoriškai mokykla turėtų ne tik mokyti, bet ir auklėti. Tačiau šiandien daugelyje mažesnių mokyklų vis dažniau pristinga kvalifikuotų specialistų, o auklėjimo funkcija beveik visur sabotuojama, prisidengiant tolerancijos ir mokinių teisių puoselėjimo figlapiu. Todėl naudos iš jos – kaip iš žiemužės šėko. Tai rodo ir mokyklas užliejanti vis įmantresnių patyčių lavina.

Kuo toliau, tuo neaiškesnės tampa mokytoju vadinamo paslaugų teikėjo funkcijos. Mokyti mylėti Tėvynę, gerbti tėvą ir motiną, apginti silpnesnįjį, pasigailėti neįgalinčiojo, padėti nemokančiajam, užjausti liūdintįjį, neišduoti draugų, sąžiningai atlikti pareigas – ar tai įeina į paslaugų teikėjų kompetenciją? Jei tai irgi paslauga, iš ko už ją mokama: iš mokinio krepšelio ar iš aplinkos lėšų? Juolab kad iš paslaugų teikėjo yra atimta teisė objektyviai ir atvirai vertinti mokinio žinias bei elgesį, teisė reikalauti, teisė nubausti. Mokytojai (ne paslaugų teikėjai) šias teises turėjo, todėl senoji mokykla galėjo ne tik mokyti, bet ir auklėti. Šiandieniai paslaugų teikėjai naudojasi vien teise streikuoti dėl didesnio atlyginimo. Vargšai proletarai...

Teiginys, jog auklėjimo funkcija sabotuojama, nėra fantazija. Ką – asmenybę, pilietį ar amatininką be polėkio – gali išugdyti mokytojai, kurie į mokyklą ateina iš bėdos, t. y. tik todėl, kad kitur nepritapo? Jei patys nebežino, koks tai jausmas – dirbti iš pašaukimo? Jei visuomeniškumas, tautiškumas, pilietiškumas, krikščioniškos vertybės jiems – tik žodžiai, raidės ir garsai, neturintys gyvo, įkvepiančio turinio? Pasižvalgykite, kiek mokytojų Valstybės dieną ateina su mokiniais ir jų tėvais giedoti Lietuvos himno? Kiek jų, neturėdami tiesioginio įpareigojimo, dalyvauja valstybės švenčių renginiuose, lanko partizanų žūties vietas ar jų kapus kartu su savo ugdytiniais!? Vienetai...

Šiomis dienomis vyksta kandidatų į Seimo narius debatai. Kai kur į juos susirenka daugiau žmonių, kitur – mažiau. Tačiau mokytojų retai tepamatysime. Pati dalyvavau organizuojant ir vedant tokius debatus nedideliame miestelyje, kuriame dar veikia gimnazija, dirba kelios dešimtys pedagogų. Ir mačiau, kad savo noru, iš pilietinio smalsumo, o ne dėl to, jog turėjo tam tikrą įpareigojimą, juose dalyvavo tik viena mokytoja! Tuo metu klebonas, nors ir vėluodamas (reikėjo aukoti vakarines šv. Mišias), atėjo, domėjosi politikų diskusija, nors Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės... Tad kaip turėtume suprasti mokytojų pasyvumą? Kaip „kerštą“ valstybei, kuri (kas galėtų tai paneigti?) pirmoji atsuko nugarą pedagogams?

Taigi teoriškai – mokytojas, o praktiškai... Nebežino valstybė, kam jai reikalingi mokytojai: asmenybėms, Lietuvos piliečiams ugdyti ar amatininkams, darbo jėgai užsienio rinkose rengti.

Nebežino mokytojai, ar jie tebėra mokytojai, ar tik paslaugų teikėjai, kaip, pavyzdžiui, barmenai, kirpėjai, socialiniai darbuotojai... Šiandien jie, regis, tiesiog nebesuvokia savo darbo prasmės.

Tiesa, dar yra išimčių. Jų buvo visais laikais. Kai viduramžiais Europą siaubė maro, choleros ir kitokios epidemijos, vis atsirasdavo žmonių, kurie nesusirgdavo arba pasveikdavo. Todėl mes, europiečiai, ir išlikome kaip populiacija. Gal panašių išimčių, orumo, išminties ir asmeninės atsakomybės už jaunąją kartą nepraradusių pedagogų dėka išliks Lietuvos Mokykla ir Mokytojas?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"