TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Teritorijų atplėšimas pasitikėjimo neprideda

2016 03 23 6:00

Praėjusią savaitę, minint antrąsias Krymo atplėšimo nuo Ukrainos metines, Europoje, kurią psichologiškai jau padalijo agresyvi Kremliaus politika Ukrainoje, buvo pastebimos skirtingos nuotaikos: Rusijoje ir Kryme, kur nuvyko Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, skambėjo triumfo gaidos, o iš Baltijos, Šiaurės ir Vakarų Europos šalių: „Mes neužmiršime, Krymas – ne Rusijos.“

Vis labiau kaistant santykiams Europoje, kurią, skirtingai nei šaltojo karo laikais, dabar dalija ne Berlyno siena, o pačios Rusijos valstybės siena, sklinda ir raginimai ieškoti dialogo tarp Rytų ir Vakarų. Jis būtų labai svarbus Europai dabar susiduriant su milžinišku imigracijos iššūkiu.

Už politinį dialogą su Rusija tradiciškai stipriai pasisakydavo Vokietija. Tačiau dabar, susitikęs su šios šalies politologais, politikos ekspertais, girdi tik viena: kaip Vakarai gali rasti glaudesnį dialogą su Maskva net didelių iššūkių akivaizdoje, jeigu ten toliau rengiamasi vykdyti tą pačią politiką, kurią nuosaikiausieji Vakaruose vadina klaida, o griežčiau vertinantieji – ir nusikaltimu.

Kremlius dažnai mėgsta baksnoti į Vakarus, primindamas Kosovo įvykius, intervenciją į Afganistaną, Iraką ir Libiją. Teigia, jog Vakarai pirmi ėmė pažeidinėti tarptautinės teisės normas, bet savo viešojoje erdvėje bijo pripažinti, kad tai, kas įvyko minėtuose regionuose, nebuvo kitų valstybių teritorijos aneksija.

Taip, kai kurie Vakarų veiksmai prisidėjo prie valstybių suvereniteto koncepcijos erozijos, bet nei Kosovas tapo kokios nors NATO šalies teritorija, nei kuri nors Vakarų šalis stengėsi suskaldyti Iraką ar Afganistaną.

Be to, Vakarai suprato savo politikos klaidas. JAV ir Vakarų Europos šalių bejėgiškumas Sirijoje prieš griežtą, kryptingą Rusijos politiką yra dėl Vakarų baimės Sirijoje pakartoti ankstesnių intervencijų klaidas. Kremlius irgi bijojo žengti Sovietų Sąjungos karinės operacijos pėdomis Afganistane, todėl Sirijoje nenaudojo sausumos kariuomenės, kad ten neįklimptų, o dabar paskelbė apie dalinį pasitraukimą.

Tačiau euforija dėl Krymo aneksijos, praėjusią savaitę aidėjusi iš Rusijos ir Krymo, parodė, kad Maskva, priešingai nei Vakarai, nesugeba įvertinti savo veiksmų kaip klaidos ir bandyti kaip nors ją taisyti, pavyzdžiui, iš pradžių Donbase, o paskui ir Kryme. Visi supranta, kad Rytų Ukrainoje separatistai veikia tik pagal nurodymus iš Kremliaus. Net ir Nadija Savčenko buvo pervežta į Rusiją V. Putino patarėjų nurodymu.

Kremlius jau pripažino, jog „žalieji žmogeliukai“ Kryme buvo ne kas kita, kaip specialiosios Rusijos karinės pajėgos, tačiau vis dar nedrįsta pripažinti, kad jų yra daug ir Donbase. Ir tai ne kokie nors atostogaujantys kariai ar priklydę Ukrainos ir Rusijos sieną perėję grybautojai, o rimta karinė jėga.

Krymo aneksijos įvykių liudininkai net ir Rusijos žiniasklaidoje jau pripažįsta, kad Krymo deputatai nenorėjo balsuoti už vadinamojo referendumo surengimą, siekiant atsiskirti nuo Ukrainos. Tai jie padarė tik todėl, kad jautė į nugarą įremtus automatų vamzdžius. O tuo metu Rusijos karinės pajėgos Kryme paliko savo bazes, kur tik galėjo būti pagal Ukrainos ir Rusijos susitarimą, į Krymą jau skrido kariniai lėktuvai iš Kubanės, gabenantys į pusiasalį ne kazokus, o elitinių Rusijos specialiųjų pajėgų karius.

Taigi visa tai buvo tik kitos valstybės teritorijos užgrobimas, remiantis karine jėga, o ne joks demokratinis referendumas dėl Krymo pusiasalio ateities. Ir pats referendumas buvo fiktyvus, be tarptautinių stebėtojų, esant kitos valstybės kariuomenei šioje Ukrainos teritorijoje. Būtent tai praėjusią savaitę priminė ir Šiaurės bei Baltijos šalių užsienio reikalų ministrai savo bendrame laiške, ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Davidas Lidingtonas, ir daugybė kitų Europos šalių, JAV politikų. Tai reiškia, kad yra paskelbta Krymo aneksijos nepripažinimo politika. Ir vargu ar ji gali būti atšaukta, net jeigu vieną dieną Vakarų šalys nuspręstų dalį skaudžių sankcijų Rusijai atšaukti, nes jos kerta ir Vakarų verslo interesams.

Vadinasi, Rusija Krymą, net jeigu jį per infrastruktūrą įtrauktų į savo sudėtį, vilks dešimtmečius į priekį tarsi naštą, jos neatsisakius, bus sunku tiek šalies ekonomikai, tiek Rusijos tarptautinei pozicijai. Rusija jus nemažą Vakarų šalių izoliaciją dėl savo politikos, nuo likusio pasaulio bent kol kas bus izoliuotas ir pats Krymas, nes visos komunikacijos eina iš Ukrainos, o tiltą per Kerčės sąsiaurį tik planuojama statyti.

Rusijos santykiai su Ukraina taip pat liks labai komplikuoti, kol Krymo klausimas kybos neišspręstas. Net jei būtų įgyvendinta sena Rusijos svajonė ir Ukrainoje kada nors į valdžią ateitų vadinamieji prorusiški politikai iš opozicijos bloko, jie irgi turėtų nelengvus santykius su Rusija dėl Krymo. Juk vargu ar atsiras nors koks Ukrainos politikas, kuris pasakytų: „Džiaugiamės, kad Rusija atėmė iš mūsų Krymą. Užmirškime tai.“

Tai akivaizdžiai iliustruoja Gruzijos ir Moldovos pavyzdžiai. Kai Michailą Saakašvilį Gruzijoje pakeitė Rusijoje turtus sukaupusio gruzinų oligarcho Bidzinos Ivanišvilio vadovaujama koalicija „Gruzijos svajonė“, būta nemaža kalbų apie galimą Maskvos ir Tbilisio santykių šiltėjimą. Bet kiekvieną kartą šie Tbilisio norai atsimušdavo į prarastų Gruzijos teritorijų Abchazijoje ir Pietų Osetijoje klausimą. Jos atplėštos nuo Gruzijos po Rusijos karinės intervencijos prieš šią šalį, ir joks Gruzijos politikas negali šių teritorijų išsižadėti.

Kai Moldovoje į valdžią atėjo komunistai, Kremlius labai vylėsi, kad Moldova išsuks iš proeuropinio kelio ir atsisuks veidu į Rusiją. Tačiau kai Rusija neparodė jokio noro trauktis iš Padniestrės, net Moldovos komunistai tapo proeuropietiški. Jie tęsė provakarietišką pirmtakų politiką.

Taigi galima sakyti, kad Kremlius kitų valstybių žemių atplėšimo politika iš principo pats izoliuoja Rusiją net ir nuo tų šalių, kurių palankumo galėtų tikėtis netolimoje kaimynystėje, o ši agresyvi politika pabudino Vakarus iš letargo miego ir paskatino realiau pažiūrėti į savo ir partnerių Europoje saugumą.

V. Putino politika Kryme pakėlė jo reitingus Rusijoje, bet kitose šalyse ji suprantama tik kaip Pyro pergalė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"