Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Tėvo namai – mūsų mylinti širdis

 

„Kai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius, tardamas: „Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilę su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man. O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: „Jų reikia Viešpačiui“, ir iš karto juos paleis“. 

Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai: „Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.“ Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta. Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“ O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto.“

Iš Evangelijos pagal Matą

Kiekvienais metais Verbų sekmadienio Evangelija mums pasakoja apie Jėzaus kopimą į Jeruzalės šventyklą. Lydimas savo mokinių ir augančios piligrimų minios, Jis palieka Jerichą ir užkopia į Šventąjį miestą, Jeruzalę, kur ant Siono kalno stovėjo šventykla, savo unikalumu turėjusi priminti paties Dievo vienatinumą. Taigi Jeruzalės šventykla, pirmiausia, skelbia, jog Dievas yra vienintelis, neišreiškiamu būdu viršijantis visus nuotolius ir visus laikus. Jis yra visatos kūrėjas, todėl jam priklauso visa kūrinija. Jis įžengė į žmonių istoriją užkalbindamas Abraomą ir pažadėdamas, kad šis taps palaiminimu visoms tautoms, kurios įtikės Dievą.

Taigi Jėzus kopia į Jeruzalės šventyklą, į vietą, kurioje, sulig Pakartoto įstatymo knyga, Dievas panoro apgyvendinti savo vardą. Iš tiesų, Dievas negali būti uždarytas į kokį nors pastatą, jokia vieta nepajėgi Jo sutalpinti. Vis dėlto būdamas tikras Dievas, Jis pats sau paskiria vietą ir atskleidžia savo vardą, kad tikintieji galėtų Jį garbinti kaip Tą, kuris gyvena tarp žmonių. Jis tiesiog panoro gyventi tarp mūsų, pasilikti su mumis.

Pasakojimas apie dvylikametį Jėzų, pasilikusį šventykloje, mums atskleidžia, kad Jėzui Jeruzalės šventykla buvo tikrieji jo Tėvo namai. Savaitę prieš savo kančią, Verbų sekmadienį, iškilmingoje eisenoje Jis ir vėl sugrįžta į šiuos maldos namus, susitikimo su savo Tėvu vietą. Žinoma, drauge su piligrimais jis eina švęsti Paschos – Izraelio išlaisvinimo iš Egipto vergijos atminimo, nuolat primenančio galutinio išlaisvinimo, kurį Dievas suteiks, viltį. Tačiau šįkart jo kelionės tikslas peržengia įprastos šventės ribas: Jėzus ateina švęsti Paschos suvokdamas, jog jis pats yra tikrasis Velykų Avinėlis, kuriame išsipildys tai, ką Išėjimo knyga sako, t. y. jis bus tas „avinėlis be trūkumo, patinėlis, kuris papjaunamas sambrėškio metu stebint visai Izraelio bendrijai“. Vadinasi, jo galutinis tikslas yra ne šventykla, o kryžius. Būtent kryžius Jėzui tampa žmonijos atpirkimo įrankiu ir kartu keltuvu į tikruosius Tėvo namus, į Dievo artumą. Kryžius leidžia Jėzui išreikšti tikrąją meilės prasmę: atiduoti savo gyvybę už visus žmones. Ir būtent ši Jėzaus meilė žmonėms pakylėja jį Tėvo link. „Meilė iki galo“ ir yra tikrasis Dievo kalnas, galutinė Dievo su žmogumi susitikimo vieta.

Taigi Jėzui Jeruzalė yra tarsi pakilimo takas, per kančią, mirtį ir prisikėlimą vedantis į dangiškojo Tėvo namus, į nesibaigiančios meilės ir bendrystės karalystę, į kurią jis trokšta nuvesti visus žmones.

Kopimas Dievo link neįmanomas be mylinčios širdies, be kryžiaus, be aukos, be kančios.

Jis žino, kad jo gyvenimas nesibaigs kryžiumi, kad per mirtį jis pasieks Dievo sostą, o savo kūno mirtimi sutaikins Dievą ir žmogų. Jėzus žino, kad jo prikeltas kūnas taps naująja Šventykla, kad aplink jį iš gausybės angelų ir šventųjų susiburs naujoji Jeruzalė, kuri yra danguje, tačiau taip pat jau ir žemėje, nes savo kančia jis atvėrė uždangą, skyrusią dangų ir žemę. Jo kelias veda anapus Jeruzalės šventyklos, į pačias Dievo gelmes. Tai ir yra didysis kopimas, tikrasis žmogaus tikslas, į kurį jis visus mus kviečia: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.„ (Iš Evangelijos pagal Joną).

O ką mums reiškia kopti į Jeruzalę, į Dievo artumos vietą? Iš tiesų, kopti į Dievo artumos vietą – tai leistis į savo širdies gilumą. Kiekvieno mūsų širdis yra šventykla, į kurią turime užkopti nusileidžiant. Jėzus mums rodo kelią: „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas jį išaukštino...“ Taigi kopimas Dievo link neįmanomas be mylinčios širdies, be kryžiaus, be aukos, be kančios. Kaip mūsų kasdieniuose reikaluose neįmanoma pasiekti tikslo be rimtų pastangų ir išsižadėjimų, taip ir kelyje į gyvenimo pilnatvę, į mūsų žmogiškumo išsipildymą būtina sekti tuo, kuriam Dievo aukštumas padėjo pasiekti Kryžius.

Kazimieras Milaševičius OSB – kunigas, Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioras

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"