Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Tiesos Dvasios belaukiant

 
2017 05 20 9:01

„Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tai dienai atėjus jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse. Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.“ Iš Evangelijos pagal Joną

Evangelijos tekstas paimtas iš Jėzus atsisveikinimo kalbos prieš jo kančią ir mirtį. Jėzus kalbasi su mokiniais ir ruošia juos ateities įvykiams. Jis pasakoja apie savo iškeliavimą pas Tėvą, apie Globėjo, t. y. Šventosios Dvasios, atsiuntimą ir apie savo buvimą kartu bei sugrįžimą. Tekste Šventajai Dvasiai apibūdinti vartojamas graikiškas žodis „paràklêtos“, turintis daug reikšmių: tai gali būti ir globėjas, ir guodėjas, ir advokatas, ir kt. Šiandienis teksto tikslas – ne išaiškinti, kas yra Šventoji Dvasia, bet sustiprinti mokinius ir pasakyti, kad jie neliks vieni (našlaičiai) dvasine prasme. Jei pažįstame našlaičių, žinome, kad svarbiausia, ko jiems trūksta, yra meilės santykis – per kraujo ryšius žmonės palaiko ryšį su pasauliu. Be tokios patirties, kai vaikas nuo pat mažens yra našlaitis, jam dažnai būna sunku užmegzti meile, pasitikėjimu grįstus ilgalaikius santykius.

Tokį palyginimą naudoja ir Jėzus. Jis sako, kad jo veikla su mokiniais nebuvo kokios nors organizacijos ar socialinio darinio kūrimas, o žmonių dvasios atkūrimas meilės santykiui su Tėvu. Tačiau tai vyko per Jėzų. Jėzus yra Žodis ir Vartai, per kuriuos nuodėmės sužeistas žmogus atgauną ryšį su Dievu, įžengia į bendrystę su Aukščiausiuoju. Mokiniai tai labai aiškiai patyrė. Galima tik įsivaizduoti, koks tikras buvo jų susitikimas su Jėzumi, kad jie paliko savo gyvenimą, verslą, gimines ir iškeliavo su juo. Sakytume, silpnesnius žmogiškus ryšius jie sutraukė arba padarė nesvarbius, kad užmegztų dvasinius santykius. Todėl jiems Jėzaus mirtis ir iškeliavimas buvo didelis sukrėtimas. Panašiai kaip kūdikiui yra sukrėtimas netekti savo gimdytojų.

Jėzus ramina, kad šis išsiskyrimas trumpas. Kad kitas asmuo bus globėjas, kuris ir bus tas ryšys. Jėzus primygtinai sako, kad mums šio ryšio ženklas yra meilė. O ta meilė labai konkreti: laikytis Jėzaus įsakymų. Įdomu tai, jog Jėzus aiškiai nurodo – vien vykdyti 10 Dievo įsakymų nepakanka, kad užmegztume tą ryšį, kad būtume giminystėje su Dievu, dalyvautume Dievo Trejybės gyvenime. Ir apskritai įsakymų laikymasis nėra sąlyga, o pasekmė.

Dievas mus myli ne dėl to, jog esame geri, bet myli taip besąlygiškai, kad priėmę jo meilę iš tiesų galime tapti geri. Klaidinga manyti, kad žmogus, darydamas ką nors gera, gali pagerinti santykį su Dievu. Yra priešingai – jei žmogus daro ką nors gera besąlygiškai mylėdamas, t. y. nesitikėdamas nieko mainais, tai tik todėl, kad patiria Dievo gerumą dabar ir jau labai daug jo yra patyręs. Jis tikras, jog negavęs atsako į savo meilę nenuskurs. Žmonės, kurie nerado santykio su Dievu per Jėzų Šventojoje Dvasioje, neatgimė iš Dvasios, nors ir stengiasi, nuolat jaučiasi nepakankamai geri, vis pasigenda atlygio, meilės, pripažinimo, garbės. Jie nori užmokesčio už savo darbus, nes, nors ir daro juos iš tikro troškimo, žmogaus gyvenimas be meilės darbų yra beprasmis.

Apie kokius įsakymus kalba Jėzus? Jis duoda tik vieną įsakymą iki gyvenimo pabaigos mylėti vienas kitą. Tačiau tai labai abstraktu, neaišku. Gyvenimo ir žmonių santykių peripetijose dėl mūsų riboto supratimo meilė neretai virsta neapykanta, smurtu ir abejingumu. Tas, kuris nori vykdyti šios dienos Evangeliją, pirmiausia turėtų atpažinti, kaip Dievas jį myli, kiek gerų dalykų yra suteikęs ir kiek laisvės palieka: žmogus net gali nepripažinti, neigti savo Kūrėją ir Gelbėtoją! Taigi iš to dėkingumo ir džiaugsmo, iš asmeninės maldos bei Dievo artumo patirties mes atsiveriame Dvasios veikimui ir pati Dvasia mumyse veikia, mus skatina, suteikia jėgų ir išminties mylėti bei vykdyti Jėzaus įsakymą. Tada vyksta nesibaigianti meilės apykaita ir mes galime atpažinti Jėzų, esantį su mumis: „Kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.“

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"