TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tik aukštyn...

2016 05 08 6:00

Kristaus Žengimas į Dangų – tai ne tik liturginė iškilmė, kuri mums primena, jog įvyko didysis Velykų išsipildymas – Jėzus grįžo pas Tėvą, į savo „gimtąjį“ Kraštą, bet kad ši šventė išreiškia ir kiekvieno žmogaus širdyje glūdintį didžiausią troškimą būti visada laimingu. Absoliučios laimės versmė – Dievas, o jos tobuliausia aplinka – transcendentinė realybė – dangus – dieviškoji Karalystė. 

Tačiau neturėtume pasiduoti iliuzijai galvodami, jog amžinosios Jeruzalės gyventojai panašūs į kažkiek nuobodžiaujančiųjų draugiją, kuri jau yra visko pertekusi ir pasiekusi savo laimės išbaigtumo apogėjų. Viename teologiniame žodyne rašoma, kad dangaus dalyviai yra pagauti dinaminio proceso, susijusio su antgamtinio augimo, papildymo bei išgydymo viltimi, kuri ypač svarbi prieš akis turint kaltės potyrių likučius, per anksti mirusius, nužudytuosius, neįgaliuosius ir ligonius.

Pasak Katekizmo, paliktas vien savo prigimtoms jėgoms žmogus negali įeiti į „Tėvo namus“ (Jn 14, 2), į Dievo gyvenimą ir laimę. Atidaryti šio įėjimo duris žmonėms gali tik Kristus, kuris, kaip byloja Šeštinių Mišių prefacija, „mums, savo mistinio Kūno nariams, davė viltį nueiti tenai, kur nuėjo Galva ir pirmasis iš mūsų“.

Šeštinės „įsikomponuoja“ tarp Velykų ir Sekminių. Jėzus prisikėlė iš numirusių, pasirodė mokiniams ir, atvėręs jiems protą, kad suprastų Biblijos pirmenybę (Lk 24, 45) jų visos egzistencijos perkeitimui ir pašventinimui, prabilo apie Šventosios Dvasios atsiuntimą, be kurios neįmanomas sekimas Juo, tinkamas Jo gyvenimo bei darbų liudijimas, net, jei reikėtų, atiduodant savo gyvybę už Jį.

Paskutinės su Mokytoju atsisveikinimo akimirkos apaštalams buvo stulbinančiai netikėtos: Jis juos laimindamas atsiskyrė nuo jų ir kaip kosminis aparatas pradėjo kilti aukštyn, kol išnyko jiems iš akių. Jam, kaip Viešpačiui yra viskas įmanoma, tačiau šiame Jo atsiskyrime nuo žemės paviršiaus ir mokinių ir pasilikimo su savo sekėjais iki pasaulio pabaigos esti nepertraukiama jungtis.

Akivaizdžiai regimi dalykai keičia neregimuosius, nes apaštalo Pauliaus kvietimas gyventi tikėjimu, o ne regėjimu įgyja pagreitį. Jėzaus mokiniai Jo nebemato akimis, bet mokomi Jį regėti širdimi. Kol gyvename žemėje, žiūrėjimo malonumas kovos prieš mumyse gyvenančios Dvasios siekimus (Gal 5, 17), nes gimtosios kaltės padarinių liekanos dar veikia mūsų prigimtyje. Kai net debesys Žengiantįjį paslėpė nuo apaštalų akių (Apd 1, 9), jie, užvertę galvas aukštyn, vis žiūrėjo ir žiūrėjo... Juos buvo užvaldžiusi vizualaus Jėzaus nostalgija, juk viskas įvyko taip netikėtai – Jis buvo čia, o dabar Jis kažkur ten... Kad apaštalai pagaliau pajėgtų atsitokėti ir suprastų, jog nuo šiol jie pašaukti dar tvirčiau žengti darydami tikėjimo darbus, kurie juos, atėjus laiko pilnatvei, „nuskraidins“ į dangų, buvo siųsti net du angelai žmonių pavidalais (Apd 1, 10), kad jie iš „padebesių“ juos nuleistų ant žemės pagrindo. Taigi jų netikra kelionė į dangų baigėsi, jie daugiau nebesižvalgys į debesis, – ne ten Jėzaus veikimo pilnuma, – po Sekminių jiems rūpės tik žmonės, nes net mažiausiame iš jų gyvena Jis.

Rašytojas Philipas Yanceyus (Philip Yancey) vieną vakarą, kai užsimiršęs junginėjo televizoriaus kanalus, aptiko vaikišką filmuką („Vėjo švilpimas“), kuris patraukė jo dėmesį. Jame jaunoji Mills ir du draugai, žaisdami kaimo daržinėje, rado valkatą, miegantį šiauduose. „Kas tu?“ – paklausė Mills. Jis pabudo ir, pamatęs vaikus, sušnibždėjo: „O, Jėzus Kristus!“ Tai, ką jis pasakė, vaikai priėmė kaip tiesą, nes jie tikrai patikėjo, kad vyriškis yra Jėzus, ir elgėsi su valkata pagarbiai ir su meile. Jie atnešė jam maisto, antklodžių, sėdėjo ir kalbėjosi su juo, pasakojo jam apie save... Ir jų švelnumas pakeitė valkatą, pabėgusį kalinį, niekada iki šiol nepatyrusį tokio gailestingumo. Mills mama, kuri parašė šią istoriją, ketino ją pateikti kaip alegoriją, pasakojimą, kas galėtų nutikti, jeigu mes visi suprastume Jėzaus žodžius apie vargšus ir stokojančius paraidžiui.

Jėzus, kuris buvo paimtas į dangų, laikų pabaigoje sugrįš žmonijos teisti, ir tada galutinai paaiškės, kas yra ko vertas: vieniems gresia amžina atskirtis nuo Jo, o kitiems – didžiulė šlovė būti su Juo. Šv. Augustinas ne veltui rašė: „Jis ateis, tikras žmogus ir tikras Dievas, kad žmones sudievintų (...) Kada Jis ateis? Mano siela trokšta gyvojo Dievo. Kada Jis ateis? (...) Jūs trokštate, kad Jis sugrįžtų, tegu Jis jus randa pasiruošusius! Gyvenkite taip, tarsi Jis ateitų šiandien ir neišsigąsite, kai Jis ateis“.

Iš tiesų Jis jau tarsi antrą kartą pas mus yra atėjęs, nes mes nuo Jo galime atsitraukti, bet Jis nuo mūsų – ne. Tikėjimas yra Jėzaus meškerė, kad būtume Jo pagauti (Fil 3, 12), o mūsų gyvenimo laikas – kaip smėlio laikrodis. Todėl blogiausias mūsų sprendimas – neartėti prie Jo, o geriausias – iš visų jėgų išlikti Jame... Perfrazuojant Motinos Teresės žodžius, galime sakyti, kad mūsų likimas priklausys nuo gebėjimo atpažinti persirengusį Jėzų žmonėse. Kiek mes, veikdami Jo vardu, patarnausime kitiems, tiek gero padarysime Jam, ir už tai atitinkamai mums patiems bus atseikėta.

Vienas poetas rašė: „Mano širdis su Juo, Jo soste. Ir sunkus man šis laukimas. Tikiu, kad išgirsiu Jo balsą: „Pakilk ir ateik čionai. Kareivijų Viešpatie, praskirk bangas ir leisk išlipti danguje“. Štai dabar palankus metas gyventi tikėjimu laukiant Sugrįžtančiojo, kad Jis mus nusivestų ten, kur mūsų tikrieji namai. Jei leisime Šventajai Dvasiai vadovauti mūsų gyvenimui, net sielvarte nestokosime ramybės ir vilties, prasiskirs negandų bangos ir tvirtai žengsime ant dieviškos Jeruzalės kranto.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"