TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tik nereikia platinti makaronų

2011 09 22 0:00

Lietuvos lenkų veikėjai, stengdamiesi save ir dar ką nors įtikinti, kad jų protėviai gyvenę Lietuvoje jau prieš tūkstantį metų (istoriko W.Tomaszewskio teiginys) ir, populiariai šnekant, "nuo dziado-pradziado", laužiasi į atviras duris. Tikrai, daugybės jų pavardės tai patvirtina. Pavardžių lietuviška kilmė, pavyzdžiui, Narvoišas, Talmontas, nepaneigia fakto, kad dabar jie - lenkai, jeigu to nori arba panorėjo jų "dziadai", bet su šaknimis šioje žemėje, ne iš kokių atvykėlių, persikėlėlių. Manau, tai garbinga - būti lenku (kartais gudu arba tuteišu) su šaknimis Lietuvoje. Savi, tik moka arba nemoka daugiau kalbų. Bet nereikia jų versti svetimšaliais. Kaip ir kabinėti makaronų apie tūkstantmetę nekintamo buvimo tapatybę.

Pavardžių formos (lytys, tartų seni kalbininkai) siūlo ir pamąstymo įdomybių, dėl kurių niekas neturėtų užsigauti. Antai narsus krepšininkas Javtokas ir jo komandos draugas, gal be reikalo retokai išleistas į aikštę, Lavrinovičius. "Brolis", kaip jį meiliai vadina žaidėjai lietuviai, nes ir turi dar brolį tokia pačia vietine pavarde. Javtokas kada nors būtų buvęs Jautaku (paplitusi pavardė, net mano klasėj toks buvo), o kad bene carų laikais, gal imant prosenelį į rekrūtus koks raštininkas užrašė sau patogesne forma, tai dabar ir skamba tarptautinėj bei gimtinės erdvėj tokia keistoka lietuviška pavardė.

Laurynas - krikščioniškas vardas būtent šia lietuviška lytimi; prieš tūkstantį metų tarp Zebedenų ir Živinbudų jo dar negalėjo būti, tačiau atėjo su krikštu ir paliko mums lietuviškų pavardžių rinkinėlį: Laurynaitis (Laurinaitis-Raulinaitis), Laurinavičius, Lavrinovičius. (Palygink Javtoką.) Mat iš lenkų Wawrzyniec būtų atėjęs nebent Vavžynskis arba Vavženieckis, o iš rusų - Lavrovas arba Lavrentjevas (Lavrentijaus sūnus - Lavrentjev syn). Tačiau štai turime Lavrynovičių iš Lavryno, ir niekur nesidėsi. Girdėjau, juokauja esąs baltarusis. Gražu, toks šis margas kraštas, tik lenkai, kurie "nuo diedo", tegul nepyksta.

Bent kiek išmanantys turbūt nesistebės, kad iš Norkaus ir Mickaus atsirasdavo Narkevičius (Narkiewiczius) ir Mickevičius. Pastarųjų Lietuvoje pilna, nors nebūtinai Adomai.

Iš Naručio radosi Narutavičiai-Narutovičiai, įžymūs Lietuvos-Lenkijos broliai. Iš kokios nors žemaičių Pilsodos atklydo į rytinę krašto dalį šlėkta Pilsėdskis, o jo garsus palikuonis - šiek tiek nenaudėlis - mėgdavo čia vadintis tuteišu, paliko Vilniui net širdį.

Beje, XIX amžiuje lenkų populiarioje tradicijoje gyvavo samprata, kad -evičiai ir -ovičiai esą būtent iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK). Niemcevičiai, Tiškevičiai ir t. t. Tarp garsių muzikų prisimintume Šostakovičių, Rostropovičių, kurie ir patys užsimindavo apie šeimos lietuvišką (arba Lietuvos - LDK) kilmę. Iš Vilniaus ir garsus rusų aktorius Švirubovičius, pasivadinęs Kačialovu. Ar giminė Svirbučiams bei Svirbutavičiams - nespėliosim. Bet Czeslawo Miloszo žymioji bobutė Siruciowa - iš Siručių senos bajoriškos giminės - tikrai siejo jį su šia žeme ne vien meile žaliuojančiai gimtinei.

Sudomino mane, nors nesu kalbų ir pavardžių mokslinčius, iš kur Lietuvoje Okinčiai. Yra juk Jokimčių ir panašių. Nesupyk, mielas pone Česlovai, gali kiek nori vartyti mano prieštvaninę pavardę, jai atsidūrus iš Kuršo jau XVI-XVII amžiais ir Lietuvoj. Man pačiam tai įdomu ir nėmaž nekliudo būti lietuviu. Mykolui Romeriui nekliudė būti lenku Lietuvos patriotu ir rašytis vardą, pavardę būtent taip, lietuviškai ir su paveldėtu vokišku umliautu. Edvardui Noreikai, Lietuvos kariuomenės lenkų kuopos vadui, - išmokti senelių kalbą, pasijusti lietuviu ir padėti galvą kovose dėl Klaipėdos.

Su Okinčiais leidžiu sau spėti tokias transformacijas pirmyn - atgal: Akinis - Okiniec - Okinčius (Akinčius?) - Okinčyc, jau absorbavęs ir antrą lietuvišką šnekamąją galūnę -inčius. Vilniaus krašto kapinėse tokių transformacijų gausu. Antai (iš Andriaus) Andriušis - Andriušonis - Andryszaniec. Banys iš Baniškių kaimo, pats davęs jam vardą, - antkapyje Baniewski. Atitinkamai Klaipėdos krašto kapinėse galėdavai greta kits kito giminaičio matyti, kaip gryni lietuvninkai, keisdami pavardes ir jų gotišką rašybą, virsdavo vokiečiais. Tokia istorija, ir istorija turėtų būti įdomi visiems jos vaikams. Pykti ant pavardžių istorijos - neprotinga. Pykti ant tų, kurie domisi, - taip pat. Vis dėlto atsiprašau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"