Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Tikėti, mirti ir gyventi

 

Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. Seserys nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ (...)

Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.“ Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiesiems keliantis.“ Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“

Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.“ (...)

Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs.“ Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“

Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“

Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį.

Iš Evangelijos pagal Joną

Labai ilga šios dienos evangelija, čia pateikiama sutrumpintai, pasakoja apie Jėzaus draugo Lozoriaus mirtį ir jo prikėlimą. Artimai jaučiama mirties sukrečianti tikrovė užčiaupia burnas visiems komentatoriams.

Na, o mes, kurie iš toliau repetuojame susitikimą su mirtimi, galime žvelgti į šią Šventojo Rašto ištrauką jau žinodami, kad teksto tikslas – įtraukti į Jėzaus Kristaus kančios pasakojimą. Jėzus yra persekiojamas, jo mokiniai žino, kad gresia nužudymas, ir štai jie sukaupę visą drąsą iš Galilėjos juda Jeruzalės link. Kitose evangelijose Jėzus tris kartus įspėja mokinius apie savo būsimą mirtį ir prisikėlimą, tačiau tie nieko nesupranta, – tai aišku iš jų kalbų ir reakcijos.

O štai Evangelijoje pagal Joną tuo tikslu pateikiamas šis pasakojimas. Praleisime visus antrinės reikšmės klausimus, pavyzdžiui, ar galima prikelti jau dvokiantį žmogų? Ar tai tik vaizdingas pasakojimas, ar istorinis įvykis? Ar prikeltas Lozorius atrodė įprastai, ar tarsi pusiau šmėkla, kaip aprašomas romanuose? Kam tą Lozorių prikėlė, jeigu jam kada nors vėl reikės mirti? Kodėl Jėzus nepagydė Lozoriaus atvykęs anksčiau? Kodėl Jėzus verkė?

Teksto prasmė komentuojama Jėzaus žodžiais, kuriuos kviečiu skaitytoją priimti asmeniškai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tuo tiki?“ Tikėjimas yra išbandomas mirtimi.

Tik tada ir atsiskleidžia, ar aš tikiu. Clive'as Staplesas Lewisas knygelėje „Ištvertas sielvartas“ aprašo savo egzistencinę patirtį išgyvenant po žmonos mirties. Apie savo tikėjimo išmėginimą rašytojas sako: „Jis (Dievas) seniai žinojo, kad mano šventykla – kortų namelis. Vienintelis būdas, kuriuo galėjo priversti mane tuo įsitikinti, buvo jį sugriauti.“

Krikščionybėje tas, kas tiki, yra perėjęs į amžinąjį gyvenimą, nes kliaujasi Kristaus pažadu, kuris veiksmingai jau dabar veikia žmogaus egzistenciją.

Lozoriaus sesuo Morta tuo tiki, o ar aš tikiu, sužinosiu tik tada, kai mirtis ims viršų mano sieloje ir kūne. Kristaus tikėjimas ir yra gyvenimo klausimas, amžinojo gyvenimo klausimas, į kurį atsakoma ne tik žodžiu, bet ir esminiais kasdieniais pasirinkimais. Nes jei tikiu, laikausi Evangelijoje nurodyto kurso į amžiną gyvenimą, o jei nesilaikau, tada ir netikiu.

Tačiau tai ne viskas. Svarbus motyvas. Nes jei iš baimės, iš nevilties laikausi „gero žmogaus“ įvaizdžio – statau kortų namelį, kuris mirties akivaizdoje sugrius. Bet tai anaiptol nėra nei lengva, nei paprasta. Jėzus Kristus, laisvanoriškai leisdamasis nukryžiuojamas, patiria Dievo Tėvo tylą, giluminį liūdesį ir sukrėtimą. Siekdamas ištikimai vykdyti Tėvo valią ir susidurdamas su mirties akivaizdos siaubu Alyvų kalne Jėzus meldžiasi taip, kad nuo įtampos trūkinėja kapiliarai ir pro odą sunkiasi kraujas. Toks tad iššūkio rimtumas kiekvienam. Tačiau finale – prisikėlimas, kuris yra perviršytas atpildas už asmeninę ištikimybės kovą.

Kitas aspektas – dalinė kiekvieno asmens mirties patirtis. Lozorius tampa kiekvieno egzistencijos veidrodžiu. Krikščionybėje tas, kas tiki, yra perėjęs į amžinąjį gyvenimą, nes kliaujasi Kristaus pažadu, kuris veiksmingai jau dabar veikia žmogaus egzistenciją.

O kas netiki, jau yra miręs (dvasiškai), nes, sudėjęs viltis į laikinus dalykus, galiausiai susivokia, kad yra kaip Lozorius, suraišiotas ir dar užristas akmeniu, nes patiria visišką bejėgiškumą, apribojimą savo paties egoizmo tironijos ir nuodėmės nešamos mirties santykiuose, bendruomenėje, pačioje slapčiausioje dvasios būtyje.

Ši evangelija siūlo stabtelėti ir pripažinti, kas žmoguje apmirę: aš kaip Lozorius – kas manyje dvokia, kur jaučiuosi suraišiotas (negalintis pasijudinti), kur tas akmuo užristas. Gal netikę įpročiai, progresuojančios ligos, priešiškumas, ateities baimė, beprasmybė, finansinis nesaugumas yra tas užristas akmuo, skiriantis žmogų nuo visaverčio gyvenimo? Kad tekstas atliktų savo Gerosios naujienos paskirtį, būtina įvardyti tiksliai, prisipažinti sau, o gal ir kitam konkrečius pasirinkimus bei veiksmus, kurie atskyrė nuo tiesos.

Tik tada įsiklausius labai asmeniškai šiandien galima išgirsti Jėzaus balsą, tariantį kiekvieno vardą ir su galia kviečiantį: „Išeik!“ Tikėjimo atsakas akimirksniu pakeičia keblios situacijos vertinimą, veidas atidengiamas ir šviesoje regima tai, kas atrodė prarasta. Verta pabandyti, nes daugeliui pavyko, tai liudija ir paskutinė skaitinio eilutė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"