TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tikintieji tenepasiduoda

2012 02 15 8:00

Kai skaitai valstybių ar pasaulio istorijas, atrodo - įvykiai patys vienas kitą stumia.

Kas kuria tą įspūdį? Įspūdį kuria istorikai, pagal savo koncepcijų logiką įvykius sugretindami taip, tarsi kiekvienas būtų buvusio ar buvusiųjų pasekmė.

Tačiau po istorikų logika glūdi pačių įvykių logika, iš kurios dažnai išryškėja, kad tie įvykiai ne tik nekonsekventiški, bet ir vienas kitam prieštaraujantys, vienas kitą neigiantys. Ištisi istorijos tarpsniai gali panėšėti į chaosą, atsitiktinumų siautėjimą, kuris vis dėlto užsibaigia rezultatu, visus juos suvienijančiu vienos iš tuose įvykiuose slypėjusios galimybės.

Sunkiai apibūdinamą mišrainę primena Lietuva baigiantis Pirmajam pasauliniam karui.

Kas tada yra Lietuva?

Aišku, ji tebėra okupuota. Vokiečių. Tačiau karas su Rusija nesibaigęs, o iki karo būtent ji buvo okupavusi Lietuvą. Deja, iki Rusijos buvo Lenkija, 1791 metų gegužės 3 dienos Konstitucija pavertusi Lietuvą trečiuoju Lenkijos Respublikos teritoriniu vienetu. Apie tokios Lenkijos valstybingumo atkūrimą vis garsiau šnekama jau 1916 metais.

Ir lietuviai kalba apie neprigulmybę, o tai negali reikšti autonomijos kitos valstybės sudėtyje. Tai automatiškai reiškia, kad lietuviai kalba ir ne apie Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimą, nes ji turėtų būti trijų tautų - lietuvių, gudų ir ukrainiečių - valstybė. Kurios tautos pirmenybė būtų joje? Bet kuriuo atveju tokia valstybė būtų ne demokratinė.

Sakoma: Lietuvos nepriklausomybė turi būti įtvirtinta etnografinėje teritorijoje. Tačiau kur yra tos lietuvių etnografinės ribos, galinčios tapti valstybės sienomis? Kokie demografiniai etnosų pakitimai dėl ilgaamžės polonizacijos ir rusifikacijos įvyko tose istoriškai baltiškos etnikos teritorijose ir ką daro vokiečių okupacinė valdžia, visokeriopai palaikydama istorinėje Lietuvos teritorijoje veikiančias lenkų organizacijas ir savivaldas?

Galiausiai - kas įkūnija ir atstovauja Lietuvai jos valstybinės valdžios teise? 1915 metais sukurtos Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti komitetas? Politiniai reikalai jam rūpi, tačiau dominuoja praktiniai.

1917 metų rugpjūtį 5 vilniečiai ir 16 provincijos atstovų įkuria Organizacinį komitetą, kuris rugsėjo 18 dieną surengia konferenciją. Tai jau politinė atstovybė, nes ten aiškiai pasakoma, kad lietuvių politinis tikslas - atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę su etnografinėmis sienomis. Konferencija išrenka 20 asmenų Tarybą, kuri imasi kasdienio politinio darbo. Tai kas tuo metu ir politiškai, ir juridiškai yra Lietuva, jeigu ne ta dvidešimties asmenų grupė?

Maža? Nereprezentatyvu?

Viena iš senovės išminčių tezių, tūkstantmečius kėlusi Europos civilizaciją, buvo tokia: vienas vertesnis už tūkstantį, jei jis iš tiesų vertas. Vertas pats kaip vertybė, kaip principas.

Taip, iš tiesų prieš tuos dvidešimt Tarybos narių - visiška istorinė nežinia. Aišku tik viena: jei jie nepadarys to, ką atlikti yra įgalioti, Lietuvos valstybės gali ir nebūti.  

Buvusioji okupantė - Rusija - jau yra pareiškusi, kad Lietuva gali laisvai apsispręsti. Taryba ilgai ieško aplinkybių, kuriomis Lietuvos atkūrimą pripažintų Lietuvą okupuojanti Vokietija. Kiekvienu momentu valstybės atkūrimą gali paskelbti Lenkija, kuri savo teritorija laiko valstybės sienas iki pirmojo padalijimo. Kai galutinai išryškėja, kad Vokietija lietuviams nepadės, ką daro Taryba? Rezignuoja? Ne, ji Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą deklaruoja vienašališkai. Taip, kaip ir dera Lietuvos idėja tikintiems ir ją valingai įgyvendinti siekiantiems vyrams.

Nepriklausomybės Aktas tobulas ir juridiškai: remdamasi ir tarptautine tautų apsisprendimo teise, ir Vilniaus konferencijos įgaliojimais, Taryba skelbia atkurianti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir atskiria ją nuo buvusiųjų ryšių su kitomis tautomis, o juos iš naujo užmegzti paveda valstybės sandarą galutinai sutvarkysiančiam Steigiamajam Seimui.

Dvidešimt vyrų, kartais įnirtingai diskutuojančių ideologijų klausimais, į visiškai nežinomą istorinį rytojų išeina su vieninga valia ir vieningu tikėjimu.  

Žodžiai, sako šiandieniniai skeptikai cinikai. O parašytų jų nė originalo nesą.

Sako taip, pripažindami, kad jiems žodžiai nieko nereiškia. O originalo likimas galbūt toks pat kaip Vytauto karūnos.  

O Lietuvos valstybės, jeigu ne tie dvidešimt vyrų visų pirma, iš tiesų net ir deklaraciją paskelbus galėjo nelikti. 

Nes į Vilnių sovnarkomo tautybių reikalams Stalino siųstas bolševikinės Lietuvos vyriausybės kurti atvyksta Vincas Mickevičius-Kapsukas. Maskva jį remia ne tik finansais. Juzefas Pilsudskis muštruoja savo pulkus kovai ne tik su bolševikais, bet ir prieš buvusius savo tautiečius. Ką daro Lietuva, kol kas neturinti nieko? Paskubom sudaryta pirmoji Lietuvos Vyriausybė savo ministrus deleguoja į Vokietiją ir už gautą 100 mln. markių paskolą ginkluoja savanorius. Pilsudskio-Želigovskio agresija yra pats skaudžiausias, pats niekšingiausias smūgis Respublikai, sukomplikuojąs ne tik Lietuvos tarptautinį gyvenimą. Diplomatinė lietuvių kova dėl Vilniaus yra titanų vardo verta kova. O Klaipėdos atsiėmimas, pirmasis Europoje fašistų teismas Klaipėdoje irgi yra beprecedenčiai. Apie litą, stabiliausią Europos valiutą, apie tūkstančio mokyklų statybą čia būtina užsiminti jau kaip apie taikios kūrybos vaisius, kurių svarbiausias yra tautos patriotizmas, ugdytas nuo pradinės mokyklos suolo ir padėjęs lietuviams atsilaikyti penkias dešimtis dar vienos okupacijos metų.  

Mūsų moderniosios valstybės tėvų pamoka mums tokia: jei tiki ir turi valios tą tikėjimą įkūnyti, nebijok, kad prieš akis - istorijos nežinia: visas gyvenimas yra ėjimas į nežinią, ir, ko gero, žūtis Stalino konclageryje yra ne toks baisus likimas, kaip dūlėjimas kuriame nors pasaulio kampe, kol tauta savo žemėje atlaikys dar vieną jos okupaciją. 

Vasario 16-osios Akto signatarai neišdavė savo sukurtos valstybės, neužsitraukė bendradarbiavimo su kokiu nors jos priešu nešlovės. 

Dabar klausiama, kas atsitiko su Lietuva, kur dingo ji, skandavusi laisvę Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime, o Baltijos kelyje rankomis susikibusi stovėjo su nepriklausomybės siekiu? Kas atsitiko taip greitai, kad, rodos, tiesiai iš tos manifestacijos mes patraukėm į visus pasaulio kraštus?

Kas, kada ir kaip palūžo - didelis atskiras klausimas. Vasario 16-osios vyrai, ko gero, atsakytų trumpai: nesvarbu, kada ir kaip tai įvyko, bet jūs nebetikit Lietuva! Tai ko jūs norit, jeigu jūs ja netikit patys?!

Ne visi netiki arba nebetiki. Tačiau viešoji erdvė pilna netikėjimo. Tarsi juodos žiaurios istorinės tamsos. 

Ką galėtume pasakyti sau, prisimindami savo Valstybės Tėvus? Tikintieji tenepasiduoda?

Ko gero - taip. Visų pirma. Pradžiai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"