Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Tikiu. Ar tikrai?

 
2017 08 12 6:00

Tuojau pat Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. Tuo metu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“Iš Evangelijos pagal Matą

Paklausus žmogų, ar jis tiki Dievą, dažniausiai skamba atsakymas – tikiu. Apaštalas Petras taip pat tikėjo, todėl drąsiai žengė iš valties ir ėjo vandeniu. Greitai paaiškėjo, kad jo tikėjimas nepakankamas, ir jis pradėjo skęsti. Jėzus jo tikėjimą įvertino, sakydamas „silpnatiki“. Jeigu anksčiau kas nors impulsyvaus būdo Petrui būtų taip pasakęs, šis būtų išsitraukęs kalaviją, kaip tai padarė Jėzaus suėmimo Alyvų kalne metu. Manau, jis buvo įsitikinęs savo tikėjimo tvirtumu. Kitą skaudžią pamoką gavo, kai Kristaus kančios dienomis tris kartus išsigynė Išganytojo. Aiškėja, kad tikėjimas nėra tik Dievo buvimo pripažinimas protu ir žodžiu.

Manydamas, kad pakanka tarti „tikiu“, du kartus per metus švęsti tradicines religines šventes ar bėdoje šauktis Dievo pagalbos, labai klystu. Įdėmiau patyrinėjus tokį tikėjimą atsiskleidžia, kad jame telpa ir tikėjimas stabais, horoskopais, visokiomis „energijomis“ ir dar nežinia kuo. Dievas nesitaiksto su tokiu žmogaus gudravimu „tarnauti Dievui ir Mamonai“, nepasiduoda bandymams Juo manipuliuoti ar padėti į tą pačią lentyną su visokiais dievukais. Dievas nėra vienas iš daugelio. Jis yra vienintelis ir Jam nėra lygių, todėl žinodamas žmogaus polinkį ieškoti ar kurti jam palankias dievybes, pirmuoju iš Dešimties Dievo įsakymų skelbia: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną!“

Jėzaus atėjimas pas mokinius audroje ir stichijos sutramdymas yra vienas iš daugelio žmonėms duodamų ženklų, liudijančių Jį esant daugiau ir aukščiau šio materialaus pasaulio. Gamtos dėsniams prieštaraujančių ženklų buvo daugiau – stebuklingi duonos padauginimai, ligonių pagydymai, mirusiųjų prikėlimai. Visi stebuklai, kuriuose dalyvavo ir mokiniai, skirti Jėzaus dieviškumui paliudyti bei jų tikėjimui auginti, stiprinti. Štai jie mato pas juos vandeniu einantį Mokytoją, žmogų, su kuriuo kasdien bendrauja, ir Jame esanti galia valdyti gamtos dėsnius bei lemti žmogaus likimą – paskęsti ar saugiai pasiekti krantą – skatina daryti išvadas: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“.

Apaštalų dienomis įvairių kultų, astrologų ir tariamų gelbėtojų buvo ne mažiau nei šiandien, tačiau jie atsiliepė būtent į Jėzaus kvietimą būti Jo mokiniais ir sekti Jį, nes matė ir teisingai suprato Jo darbus. Trejus metus Kristus kantriai mokė ir ugdė jų tikėjimą. Skaitydami Evangeliją matome kokį nelengvą kelią nuėjo mokiniai nuo primityvaus kultinio supratimo apie Dievą iki gilaus Dievo tiesų pažinimo, glaudžios vienybės su Juo. Nelengva jiems buvo atsisakyti to meto tradicijos sukurto Dievo, Mesijo įvaizdžio, savo klaidingų įsitikinimų, tačiau Kristaus žodžiai, buvimas kartu ir stebuklai iš lėto keitė jų mąstymą, dvasią, visą asmenybę.

Tikėjimas visada yra bendrystė – įsiklausymas ir pasitikėjimas, ėjimas kartu gyvenimo keliu arba, sekant Evangelijos pasakojimu, plaukimas audringa jūra. Gyvenimo audros, kaip ir apaštalų grėsmės gyvybei Genezareto ežere bei išgelbėjimo patirtis, leidžia suvokti, koks vienišas ir pažeidžiamas, apgaubtas beprasmybės ir nevilties tamsos, yra žmogus gyvenimo jūroje be Dievo. Šią tamsą išsklaido tikėjimas, leidžiantis pamatyti visada šalia esantį Dievą. Jis taria: „Drąsos! Aš esu. Nebijokite!“ ir tiesia pagalbos ranką. Jėzaus lūpomis sakomi žodžiai „Aš esu“ yra Dievo vardas, ištartas dar Mozei Sinajaus kalne. Girdėdami jį atpažįstame Gelbėtoją, Dievo Sūnų. Jis – ne šmėkla, išnykstanti tamsai išsisklaidžius. Jis – išganytojas, kurį siunčia Dievas Tėvas, gelbėti, kai skęstame problemų ar kančios prislėgti. Jis neapleidžia savųjų, bet išvaduoja iš negandų ir veda į prasmingą, ramų ir visavertį gyvenimą. Gyvas ir aktyvus tikėjimas yra žmogaus atsakas į Dievo ištiestą pagalbos ranką.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"