TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tikra ir falsifikuojama istorija K. Donelaičio kaimynystėje

2014 10 22 6:00

Didinga lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio asmenybė, visam pasauliui liudijanti buvusių Rytprūsių, Mažosios Lietuvos etnines ir kultūrines sąsajas su didžiąja Lietuva, rusų okupacinei valdžiai jau ne vienus metus neduoda ramiai gyventi. 

Sunaikinti visus K. Donelaičio pėdsakus šioje žemėje lyg ir nekyla ranka. Gal prieš Europą nepatogu? Bet ir ramiai žiūrėti, kaip lietuvių kultūros piligrimai pina takų takelių tinklą Gumbinės (Gusevo) žemėje ir aplink K. Donelaičio paminklą miesto centre, paslaptingoji ruso siela irgi negali. Nes pikta: nejaugi keliasdešimt kartų gausesnė tauta nepajėgi užgožti ar nors „kepurėmis užmėtyti“ to vos vos rusenančio (bet per 300 metų neužgesinto!) mažos tautos didžio kūrėjo atminimo?!

Sugebės ar ne – istorija parodys, bet pastangų dedama tikrai su rusiškai plačiu užmoju.

Šių metų vasaros pabaigoje Gumbinėje (Guseve) su didele pompastika buvo atidengtos dvi skulptūros Pirmojo pasaulinio karo tema. Ir atsitik tu man taip, kad rusai savo pergalę prie Gumbinės prisiminė būtent šiemet, kai visa Lietuva, visi K. Donelaičio talento gerbėjai švenčia jo 300-ąjį jubiliejų! Tad norim to ar nenorim, bet K. Donelaičio kaimynystėje išdygusios dvi naujos skulptūros jubiliejiniais metais mums, lietuviams, vėl primena tragišką Prūsų žemės, Mažosios Lietuvos istoriją, vingiuojančią nuo vieno agresoriaus prie kito, nuo vieno pavergėjo prie kito, dar agresyvesnio, naikinančio ne tik tautas, bet ir jų kultūros paveldą, pradedant vietų pavadinimais....

Kaip rašoma Rusijos spaudoje, Kaliningrado sritis - vienintelė dabartinės Rusijos teritorija, kurioje vyko Pirmojo pasaulinio karo laikų mūšiai, ir būtent prie Gumbinės prieš 100 metų rusų kariai, sakoma, pasiekė pirmąją pergalę prieš vokiečių karines pajėgas. Tad rusų valdžia pasinaudojo šia proga ir šia vietove, kad tautai primintų dar vieną rusų ginklo pergalę.

Beje, skulptūras kūrė ne kokie nors surūdijusių vamzdžių „meno“ specialistai, bet neperdedant reikšmingiausi, iškiliausi Rusijos skulptoriai, pripažinti ir vertinami visame pasaulyje.

Skulptūrinę kompoziciją, pavadintą „Atminimui užmirštojo karo, pakeitusio istorijos raidą“, kūrė Michailas Šemiakinas. Tiesa, jis paprastai pristatomas kaip Rusijos ir Amerikos dailininkas bei skulptorius, bet save jis priskiria prie rusų kultūros.

Prieš trisdešimtį metų savo kūryba nepritapęs prie socrealizmo meno jis buvo išsiųstas iš Rusijos. Vėl dirbti Rusijoje pradėjo tik tuomet, kai subyrėjo SSRS. Prisimenu jo pirmąjį darbą, paminklą Petrui I, išstatytą viešoje erdvėje Sankt Peterburge, prie Petropavlovsko tvirtovės soboro. Jis sukėlė didžiulį ažiotažą savo neįprasta, netradicine miesto įkūrėjo atvaizdo traktuote. Tačiau nuolat gyventi tokioje Rusijoje, kokia ji tapo dabar, skulptorius nenori.

Humanisto, buvusio disidento M. Šemiakino kompozicija simbolizuoja ne tiek rusų karių heroizmą, kiek karo tragizmą. Tragizmą, po kurio išties reikšmingai pakito Europos politinis veidas.

Kompozicijos centre – iš bronzos išlietas kareivio kūnas, išpleiktas ant lūžinėjančio istorijos rato. Šalia - dviejų moterų figūros. Motina ir našlė. Santūri, bet labai išraiškinga kompozicija, kai kuo, gal emocine įtampa, primenanti Stanislovo Kuzmos „Pietą“...

Visai kitokia dvasia dvelkia antroji skulptūra, kurią sukūrė tiek Sovietų Sąjungos, tiek ir dabartinės Rusijos meno funkcionierių gausiai malonėmis apdalytas skulptorius Vladimiras Surovcevas ir pavadino savo kūrinį „Durtuvų ataka“. Ant granitinio postamento į trijų metrų aukštį kyla veržli, net bauginanti, su durtuvu atakuojančio kario figūra. Čia pabrėžiamas nebe karo tragizmas, o rusų karių heroizmas, tai geriau atitinka Vladimiro Putino Rusijos politikos, tarp jų - ir kultūros politikos uždavinius.

Rusų kario narsumo liaupsinimas jau pasiekė tokias “aukštumas“, kad peržengė ribą, skiriančią realybę nuo fantazijų: atidengdamas V. Surovcevo sukurtą paminklą Rusijos Federacijos kultūros ministras Vladimiras Medinskis pabrėžė, kad dėl tokių mūšių, kurie prieš šimtą metų įvyko Gumbinės apylinkėse, „rusų kariai pakeitė istorijos eigą“.

Labai įdomus pareiškimas. Nejaugi ministras nežino, jog būtent dėl nuolatinių nesėkmių (o ne pergalių) fronte, karo ir nepriteklių išvarginti rusų kareiviai taip lengvai pasidavė bolševikų agitacijai ir atsuko savo durtuvus prieš carą, prieš Laikinosios vyriausybės premjerą Aleksandrą Kerenskį, prieš visą demokratine valstybe galėjusios tapti Rusijos ateitį?

Pagaliau dėl vokiečių, o ne rusų armijos pergalių (turiu galvoje ne viso karo baigtį, o tik padėtį Vokietijos ir Rusijos fronte) buvo sudaryta tokia taika, kuri privertė Rusiją paleisti į nepriklausomą plaukiojimą visas vakarines savo kolonijas: Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją. Tai, žinoma, buvo labai reikšmingas postūmis, tikrai kardinaliai pakeitęs Europos žemėlapį ir tolesnę istoriją, bet kuo čia dėtos rusų pergalės ir Gumbinės mūšis?

Taigi... O kažkas mano, kad tik Lietuvos kultūros ministrams pavyksta nusišnekėti.

Taip ir matau, kaip šelmiškai blizga santūraus pastoriaus K. Donelaičio akys, klausantis didelės šalies ministro blėnių...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"