TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tikra poezijos pavasario avantiūra

2015 05 23 6:00

Vėl pavasaris. Vėl poetų - gyvų ir jau mirusių - balsai po gegužio žiedais, po akacijom. Vėl vienas jų bus labiau pastebėtas, išskirtas, išgirtas. Labiau išgirstas, įsiklausytas. Išgertas. Grožėsimės, džiaugsimės juo - iš įpročio, iš geros valios ir dar velniai žino dėl ko, Sigito Gedos žodžiais tariant.

Tradicija kasmet skelbti Maironio premijos, tad ir „Poezijos pavasario“, laureatą yra labai graži, prasminga, kultinė. Tiko net Kęstučiui Navakui, šiaip jau vengiančiam panibractvos su institucinėmis struktūromis. „Ši premija man svarbi, mielai gaučiau ją ir dar kartą“, - sakė jis pernai po Maironio ąžuolais. Tradicija graži, tik kiek painoka, jau kurį laiką paslaptingai apraizgiusi, susiejusi Vilnių ir Kauną. Kaip augintinį ir šeimininką, kaip piktadarį ir policininką. Tarsi šitaip kauniečiai galėtų lengviau suturėti sostinės ratelių savivalę. Tačiau tai - kitų rašymų tema.

Dabar norėtųsi atkreipti dėmesį į pagrindinį premijos skyrimo principą. Jis toks: laureato vardas suteikiamas už geriausią poezijos knygą. Ši nuostata nesikeitė jau pusamžį. Nė kiek, nė krypt. Iš pažiūros viskas teisinga, bet truputį gaila. Nes taip šį tą lietuvių poezijai svarbaus pražiūrėsime, prarasime. Tarkime, nepastebėsime žmogus, kurio pastangomis jau kelintą dešimtmetį iš naujo atrandame mūsų lyrikos savitumą. Kurio indėlis į lietuvių poezijos savimonę nė kiek ne mažesnis už vieno ar kito laureato kūrybą.

Rašiusieji eilėraščius žino, kad poezijos žavesys nėra grindžiamas taisyklingumu, estetine švara ir tvarka. Iš studijų laikų pamenu dr. Dovydo Judelevičiaus pasakojimą apie Aleksio Churgino eilėraščius ir vertimus. Tokius tikslius, tokius higieniškus, kad kažkuris literatas pašaipiai juos pavadino poeto mėginimu „viską razaiškinti“.

Poezija žavi ir kirčio riktais, ir ne visai tiksliais rimais, išsprūstančiom, nepagaunamom prasmėm. Žodžiu, žmogiškais ir dieviškais suklydimais. Tad kodėl vieną kartą šitaip nesuklydus ir dairantis naujo laureato? Kodėl per penkiasdešimt festivalio metų nepadarius vienos išimties, vieno nekalto prasidėjimo?

Tokio netradicinio „Poezijos pavasario“ laureate visai pelnytai galėtų tapti akademikė, literatūros tyrinėtoja, profesorė Viktorija Daujotytė. Ir visai nebūtina dabar vardyti jos literatūros teorijos darbus, monografijas, apybraižas, studijas, kad pagrįstum tokią avantiūristišką idėją. Ne gausa svarbiausia. Nors ji išties pribloškia. Kaip ir kur profesorė suranda tam laiko ir dar spėja dalyvauti kasdieniame literatūros procese, renginiuose? Beje, dar vienas argumentas: V. Daujotytė yra visateisė poetų bendruomenės narė, išleidusi ne vieną eilėraščių knygą.

Savo moksliniuose darbuose, monografijose ji praplečia poetinės kalbos galimybes. Bet nevertėtų žvelgti tik į tekstus. Visada žavėjo profesorės gebėjimas beveik nepasiruošus labai tiksliai, raiškiai, lyg skaitytų mintinai, pasakyti pačius sudėtingiausius dalykus. Tačiau talpiai, paprastai ir poetiškai. Taip kalbančio žmogaus daugiau neteko sutikti, manau, tuo profesorė yra vienintelė, nepakartojama.

Norėtųsi, kad jos įnašas, nesiliaujantys, regis, keliais srautais plūstantys, o svarbiausia - kolosalūs, meistriškai parašyti veikalai vieną gegužę gudobelėms žydint būtų įvertinti „Poezijos pavasario“ vainiku.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"