TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tikras ir menamas elitas

2014 06 06 6:00

Tarp įdomiausių prisiminimų iš Romoje praleisto pusmečio - pokalbiai su šiame mieste gyvenusia Barbora Vileišyte. 90 metų perkopusi Barbora buvo elito žmogus. Moteris sunkiai judėjo, nebeiškėlė kojos iš savo buto. Tačiau jai buvo nepaprastai svarbu, kaip namie priims svečią, kokiais žodžiais pasisveikins ir net iš kokio puodelio gers arbatą.

Jos elitiškumas tiesiog švytėjo, išsiskleisdamas tiek tose galbūt nereikšmingose smulkmenose, tiek kalboje, nė kiek nesudarkytoje ilgų dešimtmečių, praleistų ne Lietuvoje. Apie B.Vileišytės gyvenimą, užgesusį prieš dvejus metus, būtina parašyti knygą. Gruzijoje gimusi Barbora būdama trejų kartu su šeima ir seneliu Petru Vileišiu – vienu Pirmosios Respublikos kūrėjų – persikėlė gyventi į Lietuvą. Po poros dešimtmečių iš Tėvynės vėl teko trauktis – Vileišiai nuo sovietų nusprendė bėgti į Vieną, tačiau likimas jiems lėmė atsidurti Varšuvoje. Dar po kelių dešimtmečių Barbora persikraustė į Romą – ieškodama didesnio atlyginimo, kad galėtų kas 25 metus išpirkti mirusio brolio Andriaus, buvusio Prancūzijos svetimšalių legiono kario, kapavietę, apsaugoti ją nuo užlaidojimo.

Tačiau įdomiausia Barboros pasakota istorija buvo kita. Apie tai, kaip ji, P. Vileišio – ministro, inžinieriaus, mecenato, vieno labiausiai gerbiamų visuomenės veikėjų – anūkė, teisininko Jono Vileišio dukra, atsidūrė Pasvalio gimnazijoje.

Buvo taip. Kai vaikai sulaukė mokyklinio amžiaus, Vileišių šeima nusprendė, kad jiems jau laikas pamilti Lietuvą. O pamilti Tėvynę įmanoma tik pažinus tokią, kokia ji yra, – ne vien didmiesčio patogumą ir Kauno aukštuomenės gyvenimą, bet ir paprastų žmonių kasdienius vargus bei džiaugsmus. Todėl šeima nutarė iš Kauno kraustytis į Pasvalį.

Bandau įsivaizduoti bent vieną dabartinio Lietuvos elito atstovą, pasiryžusį tokiam žingsniui. Nusprendusį, kad reikia pažinti ir pamilti paprastų žmonių Lietuvą, galbūt net šiek tiek pakeisti savo gyvenimą. Akivaizdu, jog šiandien tokių vargu ar atsirastų. Šių dienų elitas gal savaip ir myli Lietuvą - šviesolaidinio interneto skvarbos lyderę. Lietuvą, atsispindinčią Vilniaus dangoraižių languose.

Tačiau yra ir kita Lietuva, kur ne tik kaimuose, bet ir miesteliuose žmonės vis dar neturi namie tualeto, o vienintelis tvarkingai prižiūrimas tų miestelių objektas – paminklas Didžiojo tėvynės karo didvyriams, kruopščiai tvarkomas ir atnaujinamas Rusijos ambasados. Į šią Lietuvą, kartais tikrai gąsdinančią visai ne europiniu skurdu, dabartinis elitas, atrodo, nenori nė kojos kelti. Šios Lietuvos vaizdai nelabai atsispindi ir jo kuriamose strategijose, politinėse programose, deja, turbūt ir jo atstovų širdyse.

Patinka tai kam nors ar nepatinka, bet tautų ir valstybių likimus lemia elitas – nedidelė labiau išsilavinusių, tam tikrais ištekliais disponuojančių žmonių grupė. "Masės", kaip liudija istorija, savo valandos sulaukia retai - dažniausiai tik tada, kai jas sugeba mobilizuoti elitas. Su tokia tikrove daug kas nori kovoti: stengiasi suteikti galimybę paprastiems žmonėms aktyviau dalyvauti politikoje, įtraukti juos į valstybės sprendimų priėmimo procesą. Visi šie norai pagrįsti ir visokeriopai sveikintini, nes tik tie piliečiai, kurie jausis, kad yra valstybės dalis, prireikus stos ją ginti. Vis dėlto tikrovės nepakeisime niekada – svarbiausios idėjos kils elito galvose ir bus to paties elito įgyvendinamos.

Tačiau elitas elitui nelygus. Klasikinė politinė teorija turėjo dvi sąvokas nedidelės asmenų grupės valdžiai įvardyti - aristokratija ir oligarchija. Aristokratija, kalbant mūsų dienų žodžiais, tai santvarka, kurioje valdantieji myli savo kraštą, žemę, ta pačia kalba šnekančius žmones laiko broliais ir dirba dėl jų. Neniekina ir kaimiečių, nes žino, kad priešui užpuolus šalį šie petys į petį gins savo ariamą žemę.

O štai santvarką, kai elito ir jį subrandinusios tautos ryšys nutrūksta, graikai ir viduramžių krikščionys vadino oligarchija. Tokioje santvarkoje elito nariams svarbūs vien jų interesai, tauta – tik tiek, kad nesukeltų pavojaus privilegijuotai jų pozicijai.

Tarpukario Lietuva neabejotinai turėjo aristokratinį sluoksnį. Minėti Vileišiai yra tik vienas pavyzdys tarp to meto elito atstovų - Šalkauskių, Dovydaičių, Biržiškų. Deja, ir sudėtinga tarptautinė padėtis, ir neišmintingi valdžios sprendimai lėmė, kad šis sluoksnis nedavė valstybei tiek, kiek galėjo duoti, o jos santvarka vis dėlto buvo panašesnė į oligarchinę.

Be abejo, šiandien padėtis dar liūdnesnė. Apie oligarchų įsigalėjimą kalba kas netingi, bet kažin kodėl jų ieško tik verslo pasaulyje. Juk oligarchų nestinga ir tarp savimi patenkintų politikų, ir tarp vadinamųjų viešųjų intelektualų, tiesiog besimėgaujančių panieka juos pagimdžiusiai tautai.

Išeitis viena - kuo greičiau ugdykime aristokratų sluoksnį. Kitaip baigsime dar liūdniau, nei baigė Pirmoji Respublika. Ir mažiau garbingai.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"