Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Tikrasis nuolankumas

 
2016 10 23 6:00

Būti nuolankiam – ne iš baimės, pataikūniškai ir veidmainingai „lankstytis“ valdingo ir agresyvaus asmens savivalei, bet kitą žmogų priimti kaip lygiavertį žemės piligrimą, ir, pagal aplinkybes, pagarbiai jį vertinti bei jam patarnauti. Taigi tikrasis žmogaus nuolankumas yra didžiosios dorybių motinos – meilės – sūnus, nes tiesia kelią altruistiniam tarnavimui Kristuje (Mt 20, 28).    

Kaip žmogaus kūnas be oro miršta, taip siela be pokalbio su Dievu išsigimsta. Viešpats – mūsų būties esminė šaknis, todėl nesimelsti yra tolygu pjauti šaką, ant kurios sėdime. Vienos maldos turi tikrumo dėmenį, o kitos – imitacinės. Ko trūksta maldai, kad ji Dievui skleistų žydinčio sodo kvapą? Nuolankumo dorybės. Pamąstykime apie tai.

Du žydai atėjo į sinagogą melstis. Muitininkas, tikėdamas, kad Aukščiausiasis viską kiaurai mato, būdamas Jo akivaizdoje, jautė, kad be malonės jis yra niekas, ir todėl net iš jo nuolankios kūno pozos buvo galima spręsti apie kilnų, kupiną taurumo jo sielos nusiteikimą. Matyt, pamaldi jo būsena buvo susijusi su tikrąja baime Visagalio artumui bei didingumui, kuri nekausto sielos judesių, bet padeda suvokti savąjį mažumą Dieve ir tolydžio priartina Jo begalinio gailestingumo švelnumą, suteikiantį egzistencinį augančio lūkesčio išsipildymą: „Būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10).

O štai fariziejus negalėjo melstis, nes, kylantys iš jo vidaus puikybės smilkalų dūmai liudijo, kad jis adoruoja ne jo gyvybę Kuriantįjį, bet reanimuoja senojo Adomo „iškamšą“ – netikrąjį savo „aš“, kuris, užuot prikeltas, turi būti numarintas (Rom 6, 6). Paradoksas: fariziejus, laikantis rankose Senojo Testamento pažinimo raktą, nepajėgia atrakinti savojo Jahvės širdies durų... Kad šio rakto forma atitiktų Dievo planų užrakto mechanizmą, pirmiau reikia leisti malonei jo briaunas nušlifuoti nuolankumo dilde, nes tik tada galėsime atrakinti Gyvenimo duris, pro kurias nesulaikomai veržiasi atokiausius sielos kampelius demaskuojanti bei perkeičianti Šviesa.

Puikybė yra klastinga ir nesutaikoma nuolankumo pamotė. Antai Liuciferis – vienas gražiausių angelų, panoręs savavališkai išsiaukštinti, kad prilygtų Kūrėjui (Iz 14, 14 – 15), buvo nusviestas į patį Šeolo – pragaro – dugną. Kad Dievo akivaizdoje pasirodytume, ko iš tiesų esame verti, Jis su įvairiais puolusių angelų gundymais leidžia susigrumti visiems žmonėms. Tik nuo mūsų nuolankumo brandos priklausys mūsų vidinės reakcijos greitis, padedantis mums su įsitikinimu paklusti tiesai, kai reikia sakyti: „Ne“, o kitomis aplinkybėmis – „Taip“. Jei anksčiau žodžiais ar savo kūno kalba bylojome, kad puikybė yra mūsų draugė, nes praktiškai pirmenybę teikėme ne Dievo valiai, bet dažniausiai laikėmės asmeninės nuomonės, tai dabar, malonės paveikti, galime tiktai Jam padėkoti už tai, kad mūsų širdys jau yra „sugėrusios“ Jėzaus mokymo pagrindus ir dėl to mūsų intelektas tapo ramesnis bei nuolankesnis, nes darydamas sprendimus, nesiremia vien savo įžvalgomis, bet paklūsta Dievo žodžiui ir pasitiki Viešpačiu (Pat 3, 5).

Jėzus mokė: „Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas“ (Lk 22, 26). Teįsigilina į šių Dievo Sūnaus žodžių prasmę ypač būsimieji naujo Seimo nariai, kurių svarbiausias užsiėmimas bus ištikimai tarnauti visiems tėvynainiams ir, atmetant kartais kylančias pagundas neteisėtai pasipelnyti, stengtis sąžiningai bei teisingai priiminėti įstatymus, nuo kurių vykdymo tiesiogiai priklauso mūsų visų dvasinė bei materialinė gerovė.

Jaudina ir į viską per tikėjimo prizmę žiūrėti moko garsios protestantų evangelistės Katrinos Kulman, gyvenusios dvidešimto amžiaus viduryje ir antroje pusėje JAV, istorija, liudijanti apie jos visišką atsidavimą Dievo žodžio skelbimo tarnystę, kurią lydėjo gausūs stebuklingi išgydymo ženklai, ir jos asmeninio gyvenimo drama... Apie 1938 metus ji, vis labiau garsėjanti nuoširdžiu Evangelijos skelbimu, susipažino su vienu evangelistu, turinčiu du jaunus sūnus ir žmoną, nuo kurių jis atsiskyrė, kai susipažinęs su Katrina, pradėjo drauge su ja gyventi. Kol jie šešerius metus kartu gyveno, Katrinos evangelizacinė veikla tapo apmirusi; ji jautė sąžinės priekaištus, o kai neskaistumo nuodėmės našta jai tapo vos pakeliama, ji nusižeminusi Dievui prisipažino, kad klydo, ir, visa save atidavusi Jėzui, maldavo pagalbos... Ji suprato, kad atgailauti, reiškia visiškai pakeisti kryptį. Ir ji mirė sau. Nors tebemylėjo savo Misterį (taip ji vadino savo meilužį), malonei padedant, su didele gėla širdyje nutraukė visus saitus su juo ir išvažiavo vėl skelbti Žodį ir liudyti Jo galybę žmones gydančiais darbais... Kai po daug metų ji iš Misterio gavo pirmą ir paskutinę atvirutę, apsipylė ašaromis, nes dar, matyt, mylėjo tą, per kurį nuodėmė buvo sugriovusi jų gyvenimus. Bet Dievo Dvasia ją atvedė į tokį veiksmingą nusižeminimą, kad ji, tarnaudama žmonėms, visą likusį gyvenimą buvo apsivilkusi nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu (Kol 3, 12).

Nors nuolankumo ir nusižeminimo dorybės dėl neteisingo supratimo daugelio yra vadinamos smukdančiomis žmogaus orumą silpnybėmis, bet tikintiems Jėzų jos yra pamatinės vertybės, ant kurių statomos nesugriaunamos širdžių šventovės.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"