Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Titovo testas Lietuvai

 
2017 07 10 10:27

Iš Rusijos į Lietuvą pabėgusiam žurnalistui Jevgenijui Titovui gresia išsiuntimas iš mūsų šalies. Kurį laiką pagyvenęs Lietuvoje bėglys paprašė politinio prieglobsčio, tačiau jam buvo atsisakyta jį suteikti. J. Titovas apskundė šį sprendimą, tačiau Vilniaus apygardos administracinis tesimas paliko jį galioti. Dabar žurnalistas laukia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo verdikto.

Taip atrodo glaustai išdėstyta žurnalisto J. Titovo istorija. Tačiau už jos slypi žmogaus likimas. Turiu iškarto prisipažinti, jog asmeniškai pažįstu J. Titovą, tad mano tekstas nepretenduoja į absoliutų objektyvumą, tačiau, kita vertus, leidžia daugiau papasakoti apie jį ir aplinkybes, su kuriomis jam teko susidurti.

Pirmiausiai, būtina paminėti, kodėl J. Titovas paliko Rusiją. Dirbdamas kelioms, formaliai vis dar nepriklausomoms žiniasklaidos priemonėms J. Titovas rašė aštriomis temomis. Tarp šių temų – Sočio miesto gyventojų teisių pažeidimai, rengiant 2014 metų pompastiškas olimpines žaidynes bei tilto į užgrobtąjį Krymą statybos. Dirbdamas Rusijoje J. Titovas pastebėjo, jog yra sekamas, jam buvo grasinta, tad gelbėdamas savo sveikatą (o gal ir gyvybę) jis buvo priverstas emigruoti.

Šiandien mes galime kalbėti apie naujos kartos politinę emigraciją iš Rusijos (sustiprinta pastaruoju metu ir emigracijos ekonominės). Baltijos šalys tampa vienu iš šios emigracijos vektorių.

Pats J. Titovas prisipažįsta, kad Lietuvą pasirinko pirmiausiai sužavėtas mūsų šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicijos dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą. Tačiau, galiu paliudyti, jog atvažiavęs į Lietuvą J. Titovas tiesiog įsimylėjo mūsų šalį. Didžiausią susižavėjimą man asmeniškai kelia vienas epizodas iš jo gyvenimo odisėjos – atvažiavęs į Vilnių, J. Titovas nusipirko rusų-lietuvių pasikalbėjimo knygelę ir pradėjo kalti ją atmintinai. Netrukus buvo pasiektas rezultatas – šiandien J. Titovas puikiausiai supranta ir net moka kalbėti lietuviškai.

Pasakysiu dar daugiau – kartais atrodo, jog J. Titovo meilė Lietuvai pranoksta proto ribas. Net Migracijos departamento sprendimas nesuteikti politinio prieglobsčio nesupykdė jo, nepakeitė požiūrio į mūsų šalį. Manau, kad, net rizikuodamas nuskambėti patetiškai, galiu pavadinti J. Titovą tikru Lietuvos patriotu.

Tačiau papasakota žurnalisto iš Rusijos istorija turi ir platesnį kontekstą. Po 2014 metų įvykių tenka kalbėti apie naują emigracijos bangą iš kaimyninės šalies. Krymo užgrobimas tapo raudonosios linijos peržengimu kalbant ne vien apie tarptautinę teisę. Savotiška raudonoji linija buvo peržengta ir dalies mastančių, valstybinei propagandai atsparių Rusijos gyventojų. Šiandien mes galime kalbėti apie naujos kartos politinę emigraciją iš Rusijos (sustiprinta pastaruoju metu ir emigracijos ekonominės). Baltijos šalys tampa vienu iš šios emigracijos vektorių.

Per kelis pastaruosius metus į Vilnių iš Rusijos atvažiavo nemažai išsilavinusių, protingų žmonių. Kai kurių jų vardai yra nuskambėję mūsų viešojoje erdvėje, kiti persikelia tyliai, neafišuodami savo emigracijos. Bet kurio atveju, tai yra netikėtas, tačiau svarbus lietuviškosios minkštosios galios veiksnys. Žmonės renkasi savo pabėgimui iš autoritarinės Vladimiro Putino karalystės Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, kurios oficialiame Rusijos diskurse pozicionuojamos kaip „priešiškos, nacionalistinės, fašistinės“. Šių žmonių emigracija į mūsų regioną yra geriausias atsakas Kremliaus propagandai.

Todėl ir J. Titovo istorija turi ypatingą svarbą. Be to, jos kontekste svarbu prisiminti ir skaudų Lietuvos teisėsaugos akibrokštą, kai 2011 metais mūsų šalyje buvo sulaikytas ir perduotas Baltarusijai žmogaus teisių gynėjas Alesis Beleckis, persekiojamas dėl politinių priežasčių. Lietuva vėliau pripažino savo klaidą, o A. Beleckis praleido už grotų beveik trys metus, kol galiausiai buvo paleistas į laisvę 2014 metų vasarą.

Atrodytų, A. Beleckio istorija turėjo pamokyti mūsų teisėsaugos struktūras, jog atvejams, kai kalba gali eiti apie politinę persekiojimą, turi būti teikiamas ypatingas dėmesys. Tačiau viskas pasimiršta, o, biurokratinis aparatas, deja, nėra apsaugotas nuo klaidų.

Kol kas tik kelia nuostabą, kodėl mūsų šalies struktūros neįžvelgė tos grėsmės, kuri gali kilti minėtam asmeniui Rusijoje.

Dabar Lietuvai tenka laikyti J. Titovo testą. Kol kas tik kelia nuostabą, kodėl mūsų šalies struktūros neįžvelgė tos grėsmės, kuri gali kilti minėtam asmeniui Rusijoje. Pradėkim nuo to, jog šioje šalyje pavojus potencialiai gresia kiekvienam žurnalistui (kalbant būtent apie žurnalistus, o ne propagandinės sistemos tarnautojus). Pagal „Žurnalistų be sienų“ duomenis, spaudos laisvės reitinge Rusija yra 148 vietoje tarp 180 šalių. Ši valstybė taip pat išlieka viena pavojingiausių šalių žurnalistams (po valstybių, kur vykta ginkluoti konfliktai). Tačiau kai kam tai nėra pakankamas argumentas.

Džiugina tai, jog po pirmų publikacijų apie šią istoriją J. Titovo situacija susidomėjo valdžios atstovai. Vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas žadėjo asmeniškai pasidomėti, kodėl žurnalistui nepavyksta gauti prieglobsčio Lietuvoje. Belieka tikėtis, kad mūsų šalis išlaikys „Titovo testą“. Mokytis iš klaidų irgi reikia sugebėti.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"