TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tokie artimi, bet vis dar tokie nepažįstami

2015 09 30 6:00

Nulyliavo, nurydrydavo lietuviškos ir latviškos dainos, užgeso laužai, įžiebti bendrai baltų tautų istorijai apšviesti. Pasibaigė dar viena šventiškų renginių serija, skirta Baltų vienybės dienai paminėti. Nors Lietuvos valdžia daro viską, kad nusustų skurdžiai finansuojamos liaudiškos šventės, tauta su tautiškomis vertybėmis ir originaliomis iniciatyvomis vis dar gyva!

Ir šiais metais kultūros bitelėms, ypač toms, kurios dūzgia provincijoje, nepritrūko išmonės ir privačių rėmėjų tai išmonei įgyvendinti. Nepritrūko jos ir netoli Latvijos pasienio įsikūrusio Vakarų Žemaitijos Darbėnų miestelio bibliotekininkėms. Jos sugebėjo į miške įkurtą Baltų mitologijos parką atvilioti ne tik gausų būrį žemaičių, lietuvių, kuršių ir jotvingių palikuonių, bet ir balsingas latves iš Rucavos miestelio.

Iki sutemų švietė parko šeimininko Artūro Reinikio įžiebtas Gabijos aukuras, retsykiais pamaitinamas gintaro dulkėmis, kurias barstė stilingais (baltiškais!) lino rūbais pasidabinęs Darbėnų gimnazijos folkteatro kolektyvas „Dar bėški“. Dainavo ne tik gimnazistai, ne tik viešnios iš Latvijos, bet ir ne mažiau balsingi kuršių palikuoniai iš seno, dar kuršių įkurto Impilties kaimo, kurio pavadinimą kažkokio šišo apsėsti biurokratai “sulietuvino“ į „Įpiltis“.

Nuostabus buvo vakaras, nesuvaidinta bendrystės nuotaika, paskaninta ant laužo virta kruopų koše. Bet vienas kirminėlis iki šiol tebegraužia sąžinę: latvių programą žemaičiuodama dailiai vedė ansamblio vadovė Stanislava Skudike, o mes, žemaičiai lietuviai, nė vienas nesugebėjome su kaimynais bendrauti jų gimtąja kalba.

Štai tau ir baltų vienybė! Kad ir kiek ragintų profesorius Alvydas Butkus įvesti mokyklose latvių kalbos pamokas, mūsų atžalos greičiau išmoks kiniškai, bet ne brolių kalbos.

Kodėl mes, lietuviai ir latviai, taip neįdomūs vieni kitiems? Gal trūksta reklamos ar egzotikos? Bet tikros, o ne plastikinės-blizgutinės egzotikos, netrūksta nei Lietuvoje, nei Latvijoje, tik reikia ją pamatyti... Bent jau taip, kaip ją pamatyti pasisekė aktyviausiems darbėniškiams (o prieš juos - dar ir žemaičiams iš Mažeikių).

Vakarinėje Kuržemėje netoli jūros išsidriekė etnografiniu unikalumu išsiskiriantis suitų kraštas. Tai savotiška katalikybės sala tarp aplink esančių liuteronų žemių, apimanti Alsungos, Gudeniekų ir Jūrkalnės „nuovadas“ (latv. novada - administracinis vienetas, didesnis už mūsų seniūniją, bet mažesnis už rajoną). Kadaise ir šis regionas buvo liuteroniškas, bet 1632 metais Alsungos krašto savininkas Johannas Ulrichas von Schwerinas, pamilęs katalikę lenkaitę Barbarą Konarską, dėl jos pats priėmė katalikų tikėjimą ir perkrikštijo visus savo valdinius. Beje, Alsungos seniūnas karštai įtikinėjo mane, jog tas grafas von Schwerinas buvęs lietuvių kilmės. Prisipažinsiu, nepatikėjau, nors Klaipėdoje ir galima sutikti žmonių, turinčių pavardę Švirinas. Greičiausiai ryšys su Lietuva bus atsiradęs todėl, kad minėtas grafas tarnavo Lenkijos karaliaus kariuomenėje...

Katalikybė, nors ir sunkiai (grafas net buvo nunuodytas), prigijo, o nuo žodžio „jėzuitai“ ir visa Kuržemės katalikybės sala gavo savo pavadinimą - suitai.

Kadangi suitams net praeitame amžiuje nebuvo leidžiama tuoktis su kitatikiais, Alsungos krašte susiklostė tokios tradicijos, kokių nerasi niekur kitur Latvijoje. „Ne veltui“, pasak "Vikipedijos", 2009 metais suitų kultūros aplinka buvo įrašyta į UNESCO Pasaulio nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą.

Tikrai ne veltui. Tuo įsitikino į kasmetinę Alsungos miestelio šventę, rengiamą kartu su Šv. Mykolo atlaidais, pakviesta Darbėnų bendruomenė kartu su savo populiariąja liaudiška kapela „Ontrep“.

Kuo ypatingas suitų kraštas, galima pasiskaityti internete. O svečius iš Žemaitijos jis sužavėjo ypatinga žmonių meile savo kraštui, pagarba savo išskirtinei tautinei kultūrai.

Mažytė Alsunga (mažiau nei 1000 gyventojų) turi ir labai brangina (!) savo etnografinį muziejų, vidurinę mokyklą, išpuoselėtą, jaukų vaikų darželį vardu „Mikelytis“ - Mykoliukas... Beje, Alsungos vidurinėje mokykloje 5-7 klasių mokiniai mokosi „Suitų mokslo“.

Dar vienas muziejus įkurtas Livonijos ordino pilies dalyje. O tikra miestelio centro puošmena - iškilnus kuršių piliakalnis.

Erdvi kultūros namų salė, kaip įsitikinome savo akimis, sugeba priimti folkloro kolektyvus bei jų gerbėjus iš visos Latvijos, o jie dar nemokamai pagirdomi kava. Tik atvažiuokit, tik žiūrėkit, tik klausykitės! Ir atvažiuoja...

Pas mus tautiniais drabužiais rengiasi nebent saviveiklininkai ir jų šeimos nariai. Alsungoje tautiniais kostiumais ar bent kokia viena ryškesne jo detale - skara, juosta, raštuotomis vilnonėmis kojinėmis - šventės proga puošėsi ir vaikai, ir vyrai, ir moterys. Ir vienas kitas savivaldybės darbuotojas. Beje, žemaites sujaudino viena suitų moterų galvos apdangalų detalė - skarelė, surišta virš kaktos su „ragiukais“, kaip ryši žemaitės savo languotas „koskeles“. Gal ši bendra suičių ir žemaičių kostiumo detalė - kuršių paveldas?

Labiausiai patiko tai, kad grįžtant Darbėnų moterys nutarė, jog laikas ir joms būtų įsigyti tautinius drabužius. Juk švenčių dabar, kai į darbus įsitraukia visa bendruomenė - kultūros skyrius, gimnazija, biblioteka, seniūnija, netrūksta ir Darbėnų miestelyje.

O gal dar, belaukiant į svečius kaimynų latvių, ir latviškai mokytis kils ūpas? Tada baltų vienybei atsivertų ne tik istorinė, bet ir šiandieninė erdvė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"