TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Totalitariniai nusikaltimai - vardan ko?

2008 04 19 0:00

Pasisakymas klausymuose "Totalitarinių režimų nusikaltimai", 2008 metų balandžio 8 dieną, Europos Komisija, Briuselis

Šiandien Europos Komisijos žengiamas žingsnis yra nepaprastai svarbus, ir jį reikėtų kuo nuoširdžiausiai dėkingai pasveikinti, kadangi geresnė Europa yra mūsų bendras tikslas.

Kai nėra jokio vertinimo, žinių ir supratimo apie naujai pristatomus faktus, dauguma jų prasmenga socialinio abejingumo tuštumoje. Totalitarinių valstybių ir valdžių nusikaltimų esmė gali pradingti, jei tuoj pat mėginsime aprėpti "visą mastą" kartu su antraeiliais totalitarizmo reiškinio paribiais, užuot atlikę jo blogiausios sėklos ir apraiškų skrodimą.

Čia mes esame ypatingame, viename paskutinių pragaro ratų.

Būtent šį ratą apibrėžia nusikaltimai, įvykdyti prieš žmoniškumą, kai žmonės buvo masiškai žudomi dėl jų nepanašumo į žudikus. Nusikaltėlių prieš žmoniškumą geidžiamas "galutinis sprendimas" milijonams buvo pavadintas holokaustu.

Ydingose doktrinose, tariamai pateisinančiose tokias naikinimo kampanijas, veiksmų pagrindu galėjo būti pateikiami rasiniai, nacionaliniai, religiniai ar socialiniai skirtumai, tačiau bendras visų doktrinų bruožas buvo nežmoniška neapykanta žmonėms. "Jie neverti gyventi!" - taip nuspręsdavo įvairūs fundamentalistai Europoje, Azijoje ar Afrikoje. Tarp jų ir komunistai bei jų mokiniai - budeliai, priespaudos ir griovimo sistemos tarnai. Jei tokį ideomocinį elgesio mechanizmą pavadintumėte ne "nežmoniška", o žvėriška neapykanta "kitiems", daugeliu atveju žodis "žvėriškas" nebūtų prastas pasirinkimas.

Be minėtų nusikaltimų, dar yra ir karo nusikaltimai. Per karą jie buvo vykdomi žudant beginklius belaisvius ar bejėgius civilius. Dažnai pasitelkiant ir žvėrišką žiaurumą. Pasklaidykite knygelę "Forgotten Soviet War Crime" apie žudynes Rainiuose ir prisiminkite Katynę, kur Josifo Stalino ir jo gaujos įsakymu dešimtims tūkstančių karo belaisvių buvo įvykdyta egzekucija.

Agresyvus karas siekiant sunaikinti savo kaimyną, paversti jo šalį griuvėsiais ir kapinėmis, po to aneksuoti dėl iš anksto apgalvotos "revoliucinės" ar "nacionalinės" naudos, be jokios abejonės, yra sunkiausias karo nusikaltimas. Užpuolimo sąmokslininkai ir priėmusieji tokį sprendimą yra didžiausi karo nusikaltėliai. Kartais jie būdavo kariami, kartais jiems statomi paminklai. Keista, tačiau nugalėtiems naciams Niurnberge už šį nusikaltimą buvo atleista. Joachimas fon Ribbentropas buvo nuteistas už kitus nusikaltimus, tik ne už kruviniausio karo pradžią.

Kaip tai galėjo nutikti?

Niurnbergo teismo procesas buvo pradėtas sovietams draudžiant nagrinėti su sąmokslu prieš tautas susijusius, taigi prieš žmoniškumą nukreiptus, klausimus, kurie tapo agresijos prieš Lenkiją ir Suomiją bei po to kilusio viską griaunančio karo pradžia. Naciams buvo iš anksto atleista už tarptautinį sąmokslą užpulti Lenkiją, todėl pamiršta ir Sovietų atsakomybė už Suomijos užpuolimą ar Baltijos valstybių užgrobimą.

Kas vyksta nūnai, kai nuo pradinių bendrų sentencijų pereiname prie daugybės tikrų įvykių?

Pirmasis žinomas atoveiksmis yra klausimas: kieno vardan, ponai, turėtume judinti tuos pelenus ir kaulus bei vėl atverti taip lėtai gijusias žaizdas?

Į šį klausimą prieš šimtmetį atsakė panašiai kaltintas lenkų rašytojas Stefanas Žeromskis. "Tautos žaizdas reikia draskyti, kad jos kraujuotų ir nepasidengtų niekšybės šašais." Kita priežastis - pats teisingumas. Sakyčiau, teisingumo stoka žudikų atžvilgiu žudo patį teisingumą.

Kitas lengvai įžvelgiamas atoveiksmis yra prevencinis skaidrumo reikalavimas: kurį žudiką turite omenyje? Turtingą ar vargšą, didelį ar mažą? Mes, pragmatiški politikai, svarstysime nusikaltimus tik gavę šiuos paaiškinimus, nes patys suprantate, nenorime naujų problemų.

Taip dvigubi standartai pražudo visus standartus. Esame prieš visas diskriminacijos formas, todėl nekaltų aukų diskriminacija turėtų kelti itin didelį pasibjaurėjimą. Vis dėlto ši diskriminacija vyksta. Kai kurios karo nusikaltimų aukos garsiai šaukiasi teisingumo, tuo tarpu kitos tyliai guli palaidotos.

Aukų diskriminaciją papildo jų žudikų diskriminavimas. Nusikaltimų prieš žmogiškumą vykdytojai diskriminuojami dėl savo tautybės ir ideologijos. Pasitaiko manančiųjų, kad kulka į galvą, kurią iš "Nagan" ginklo paleido NKVD-KGB budelis, buvo mažiau skausminga aukai nei kulka, kurią esesininkas paleido iš "Walter" ginklo. Tokia pati neteisinga diskriminuojančio vertinimo bei teisingumo tradicija taikoma ir naikintojų naudotoms technikoms.

Dujų kameros, naudotos tūkstančiams ir dešimtims tūkstančių žmonių nužudyti, buvo žiaurus Vokietijos nacių, pradedant inžinieriais ir baigiant politiniais vadovais, išradimas. Kitą naikinimo pramonę sukūrė ir naudojo sovietų bolševikai, kurių gretos plačiai skleidėsi nuo intensyviai veikiančių Gulagų budelių iki politinių lyderių. Pagrindinis tos galutinai išsekinančios vergovės ir dažniausiai beprasmio darbo rangovų naudotas metodas, be šaudymo, buvo Arkties šalčio ir organizuoto marinimo badu derinys. Milijonai bejėgių žuvo beprotiško dydžio kamerose nuo horizonto iki horizonto, kuriose mirtinas kankinimas truko ilgiau nei dujų kamerose. Iš daugiau kaip 130 000 civilių, brutaliai išvežtų iš okupuotos jų tėvynės Lietuvos į tolimas ir priešiškas okupantės SSRS vietoves, į namus grįžo tik apie 30 procentų. Kas nužudė kitus? Kas pražudė milijonus ukrainiečių per Didįjį Ukrainos badmetį "Holodomoru", vadinamąjį dirbtinį badą, kuriuo buvo siekiama palaužti valstiečių gyvybingumą ir atlaisvinti vietoves būsimam kitokiam apgyvendinimui? Panašiai prieš ir po Potsdamo konferencijos kariniais ir administraciniais veiksmais buvo "išvalyta" vietovė aplink šiandienį Kaliningradą. Čečėnijoje tai padaryta net kiek anksčiau - 1944 metų Stalino veiksmais, kuriuos Europos Parlamentas prieš keletą metų pripažino genocidu.

Šiuo pirmuoju svarstymu, kuriuo kaip pirmuoju žingsniu, pradedamas svarstymų procesas, turėtų būti siekiama įveikti veidmainystę ir padėti Europai priimti tikresnį bei dorovingesnį sprendimą dėl didžiausių nusikalstamų XX a. tragedijų.

Vardan ko, ponai? Į šį klausimą ką tik atsakiau. Europa turi gerbti pati save.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"