TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Treji prezidentės metai

2012 07 02 6:48

Baigiasi tretieji Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metai. Pirmaisiais dvejais sėkmė ženklino jos veiklą, bet per dabartinius metus ji suklupo ne kartą.

Prezidentė buvo kritikuojama griežčiau ir viešiau negu anksčiau, labiau išryškėjo kai kurios jos valdymo ir mąstymo ydos. Ji tebėra populiariausia ir labiausiai gerbiama Lietuvos politikė, bet jos pirminis žavesys gerokai nublanko.

D.Grybauskaitė skiria pirmenybę sritims, kurioms Konstitucija suteikia jai ypatingus įgaliojimus, taigi užsienio ir saugumo politikai bei teisėsaugai.

Užsienio politikoje buvo reikšmingų ir teigiamų pokyčių. Lietuva atsisakė pretenzijų būti regionu lydere, taip pat vengiama konfrontacinės politikos Rusijos atžvilgiu. Labiau bendradarbiaujama su Europos Sąjungos (ES) valstybėmis, siekiama glaudesnių ryšių su Skandinavijos kraštais.

Antra vertus, kai kurios prezidentės viešos kalbos suerzino Vašingtoną. Santykiai su Estija ir Latvija nepagerėjo. Nors Lenkijai tenka pagrindinė atsakomybė už pašlijusius tarpusavio ryšius, D.Grybauskaitės atsisakymas vykti į Varšuvą susitikti su Lenkijos prezidentu Bronislawu Komorovskiu be reikalo šliūkštelėjo žibalo į ugnį.

Jos kadencijos metu padidėjo Lietuvos saugumas. NATO pagaliau parengė Baltijos šalių gynybos planus, buvo įveikti Vokietijos ir kai kurių kitų šalių nuogąstavimai, kad šitokie planai nesiderina su aljanso nuostata, jog Rusija draugas, o ne priešas. Per NATO viršūnių susitikimą Čikagoje dar kartą atmestas Rusijos siūlymas įtraukti Baltijos šalis į jos priešraketinės gynybos erdvę, taip pat nutarta neribotam laikui pratęsti oro policijos misiją bei NATO ir Rusijos taryboje išsakyti sąjungininkų susirūpinimą dėl Maskvos ketinimų dislokuoti karius ir karinę techniką arti Aljanso sienų. Pabrėžta ir energetinio saugumo svarba.

Antra vertus, NATO galėtų pareikšti priekaištų Lietuvai, ypač dėl to, kad gynybos reikalams skiriama mažiau negu 1 proc. BVP. Pati prezidentė neatsakingai užsiminė, kad NATO šalys nėra įsipareigojusios gynybai skirti bent 2 procentus. Tačiau naujausi prezidentės pareiškimai ir partijų įsipareigojimas didinti gynybos išlaidas daro įspūdį, kad ketinama rimčiau traktuoti įsipareigojimus NATO.

D.Grybauskaitė daugiausia dėmesio skiria teisėsaugai, silpniausiai Lietuvos valdymo grandžiai. Ir teismai, ir prokuratūra, ir specialiosios tarnybos dirba prastai. Kova su kyšininkavimu, kontrabanda ir korupcija vyksta vangiai. Darbo partijos juodosios buhalterijos ir pedofilų bylos akivaizdžiai primena, kad teismai negeba laiku priimti sprendimų. Naujosios Baudžiamojo proceso kodekso pataisos nebeleis vilkinti bylų, sudėtingose bylose leidžiant paskirti valstybės gynėją, ir padės nubausti neteisėtai praturtėjusiuosius.

Prezidentės raginimu Seimas priėmė įstatymus, kurie leis veiksmingiau kovoti su korupcija - pailginti senaties terminai finansiniams nusikaltimams, padidintos baudos už ekonominius nusikaltimus. Įvesta teisėsaugos institucijų aukščiausių padalinių ir vadovų rotacija, vien šįmet paskirti 22 nauji teisėjai, 5 teisėjai atleisti už teisėjo vardo pažeminimą. Tačiau išmėžti teisėtvarkos Augėjaus arklides yra milžiniškas darbas, kuris truks bent dešimtmetį.

D.Grybauskaitės laimėjimai yra tikri, bet ne mažiau tikri ir neatlikti darbai. Prezidentė yra valstybės galva, pirmasis Lietuvos žmogus. Ji turi stengtis vienaip ar kitaip reaguoti į visas pagrindines šalies problemas. Ji nėra visagalė, jos tiesioginiai įgaliojimai yra riboti, tad nelaukiama, kad ji darytų stebuklus. Bet prezidento institucijos autoritetas jai suteikia galimybių ir galių, kurios nėra išvardytos Konstitucijoje.

Grėsmingai smunka gyventojų pasitikėjimas politikais, Seimu, net pačia valstybe. Šio nepasitikėjimo nesukelia prezidentės veiksmai (arba jos įnašas yra minimalus), ir Konstitucija neįpareigoja jos užtikrinti piliečių meilę valstybei ir pagarbą jos pareigūnams. Tačiau nepasitikėjimas yra pasiekęs tokį lygį, kad neįveiktas jis pradės ėsti valstybės pamatus kaip vėžys. Nei gražūs žodžiai, nei kokie nors teisės aktai nesustabdys pasitikėjimo erozijos.

Kaip tik dėl to šiai problemai įveikti ir reikia skirti ypatingą dėmesį. Efektyvi kova su teisėtvarkos ydomis, veiksmingesnis valstybės valdymas, tarptautinis Lietuvos laimėjimų įvertinimas, net krepšinio rinktinės pergalės prisidės prie pasitikėjimo atgaivinimo, bet jų negana. Kadangi nežinoma, kaip sugrąžinti pašlijusį pasitikėjimą valstybe, prezidentė galėtų pradėti plačias diskusijas šiuo klausimu ir greitai reaguoti į visuomenę skaldančius reiškinius. Tai, ką ji pasakė Čikagoje apie su Kedžių bylomis susijusias problemas, turėjo pasakyti gerokai anksčiau. Iš valstybės vadovės laukiama ryžtingesnių žingsnių, nors ji ir rizikuotų prarasti reitingus bei paaukotų populiarumą.

D.Grybauskaitė nėra radusi optimalaus bendravimo su visuomene būdo. Gal ji tokį bendravimą laiko nereikšminga smulkmena. Kaip ir kadencijos pradžioje ji laikosi atokiau, mažai keliauja po Lietuvą, nerengia didesnės apimties spaudos konferencijų, per kurias galėtų Lietuvos žmonėms paaiškinti savo planus ir tikslus. Lietuva yra maža šalis, kiekvienas jos kampas lengvai pasiekiamas. Nebūtų sudėtinga dažniau susitikti su gyventojais, pasidalyti mintimis, išklausyti jų rūpesčių, juos padrąsinti.

Suprantu, kad prezidentas turi išlaikyti kažkokį atstumą ir kad D.Grybauskaitė nėra žmogus, kuris gali amžinai šypsotis ar su visais glėbesčiuotis. Bendravimo būdas turi būti priimtinas pačiai prezidentei, nes kitaip susitikimai būtų kontraproduktyvūs. Bet prezidentė neturėtų tapti S.Daukanto aikštės ar Turniškių belaisve, atitverta ar atsitvėrusi nuo ją išrinkusių žmonių.

Ne visada lengva suprasti prezidentės veiksmus, ko ji jais siekia, kokiu pagrindu jie priimami. Lig šiol D.Grybauskaitė nėra net mėginusi paaiškinti, kaip ji įsivaizduoja Lietuvos ateitį, nėra parengusi užsienio ar saugumo politikos strategijos ar vizijos. Kartais susidaro įspūdis, kad ji nė neturi nuoseklesnės vizijos, tenkinasi improvizacija ir taktiniais žingsniais. Bet meistriškiausia taktika neatstoja vizijos stokos. Kadencijai daugiau negu įpusėjus, pribrendo laikas parengti ir visuomenei pristatyti ateities viziją ar strategiją.

Neturiu omenyje detalaus plano, nurodančio, kad pagal aiškią darbotvarkę bus siekiama a, b, c. Tačiau kyla pavojus, kad nenustačiusi ilgalaikių siekių ir nenumačiusi prioritetų prezidentė pateks į ugniagesio padėtį, ji skubės gesinti vieną gaisrelį po kito, bus įvykių genama, o ne juos valdanti.

Šįmet D.Grybauskaitei reikėtų skirti mažesnius veiksmingumo balus negu per pirmuosius dvejus metus. Gyventojų dauguma tiki ja ir jos vadovavimo gebėjimais, tebėra geranoriškai nusiteikę jos atžvilgiu. Nukentėtų ir prezidentė, ir Lietuva, jei ši gera valia liktų neišnaudota.

Alfa.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"