TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tremčių datoms artėjant

2011 06 09 0:00

Prieš Antrąjį pasaulinį karą, 1941-ųjų birželį, ir tuojau po jo - 1945-1952 metais - į Sibiro, Altajaus krašto, Jakutijos amžinojo įšalo teritorijas, prie Laptevų jūros, Vidurinės Azijos ir kitokias vietoves sykiu su tėvais, seneliais, o kartais ir be jokių globėjų gyvuliniais vagonais buvo ištremta daug tūkstančių mažų vaikučių, pradinių mokyklų, gimnazijų mokinių, jaunų studentų ir "kitokios socialinės orientacijos" jaunimo.

Nuo dviejų didžiųjų 1949 metų pavasario vežimų praėjo per 60 metų. Kokią skriaudą, pažeminimą, fizinę ir moralinę kančią patyrė tremtinių šeimos, kaip vergoviškas darbas, pusbadė buitis, šalčiai ir ligos negailestingai retino dorą Lietuvos valstybės atžalyną, viešoje žiniasklaidoje skelbta per mažai. XXI amžiaus pradžioje labai gražią išskirtinę iniciatyvą, siekiant prisiminti tremtinių vaikus, įamžinti jaunimo siekius ir veržimąsi į mokslą, parodė tik Šiaulių universiteto tremtinių grupė, suburta 1941-ųjų aštuonmečio tremtinio Romualdo Baltučio, vėliau - Tomsko universiteto absolvento.

Ši veikli žilagalvių senelių grupelė, geranoriškai paremta rektoriaus prof. Vinco Lauručio, 2005 ir 2008 metais publikavo dvi solidžias knygas "Sibiro Alma Mater". Jų sudarytojai, VšĮ Šiaulių universiteto leidyklai, savo originalių rankraščių ir nuotraukų apie patirtų kančių epopėjas pateikė keli šimtai įvairaus likimo ir išsimokslinimo autorių. Jie taip pat sudėjo reikiamas lėšas tiems literatūriniams šaltiniams išleisti.

Iš duomenų knygose sužinojome, kad profesinio viduriniojo ir aukštojo mokslo diplomus Sibiro didžiuosiuose miestuose - Tomske, Irkutske, Barnaule, Krasnojarske ir kituose - gavo tik šimtai laimingųjų, pamalonintų NKVD ir MVD specialiųjų komendantūrų viršininkų bei liberalesnių ir kultūringesnių darbdavių, kurių tikslas buvo turėti daugiau nuolatinės kvalifikuotos "darbo jėgos" penkmečių užduotims vykdyti.

Kaip malonų praeities reiškinį norisi paminėti nemokamą mokymąsi, studentų rėmimą stipendijomis, pigoką gyvenimą bendrabučiuose ir, o tai ypač svarbu, demokratišką diplomuotų specialistų skirstymą į Sibiro krašto darbovietes. Pavyzdžiui, man, 1954 metais baigusiam Irkutsko universitetą "raudonu" diplomu, teko vykti į Novosibirską - Sibiro sostinę.

Sovietmečiu mokslo siekiantis jaunimas viešai mitinguoti, reikšti valdžiai priekaištus gatvėse, spaudoje ar rengti kitokias akcijas, kokias stebime pastaruoju laikotarpiu Lietuvoje, nė nemanė, nedrįso ir pagaliau - neturėjo tam laiko. Studijuojant Sibire reikėjo patiems viskuo apsirūpinti. Kai Nikita Chruščiovas šeštąjį dešimtmetį nuvainikavo žiauriojo Stalino kultą ir paviešino jo vykdytą terorą, dauguma Sibiro Alma Mater absolventų grįžo į gimtąjį kraštą. Bėgant metams nemažai tremčių jaunimo tapo žinomais inžinieriais, šalies žemės ūkio, statybos organizacijų, įvairių fabrikų, pramonės gamyklų ir kitokių žinybų kvalifikuotais darbininkais. Retam sugrįžusiajam į Tėvynę pavyko gauti darbą mokslo, mokymo, medicinos, kultūros ir švietimo institucijose.

Per sovietinės santvarkos dešimtmečius ir Lietuvos atkurtos nepriklausomybės dvidešimtmetį didžioji dalis tremtinių, gavusių nelengvai užtarnautas pensijas su tam tikrais priedais už patirtą genocidą, jau išėjo anapilin. Iš tūkstančių nelaimėlių šių dienų sulaukė tik ilgaamžiai ir atspariausieji visokioms negandoms. Juos valdžia nuo 2010-ųjų labai "pamalonino" apkarpytomis pensijomis, nuolat didėjančiais komunaliniais mokesčiais ir viltingais pažadais apie turtingesnę ateitį. Dėl to senesnės kartos žmonės nesiruošia emigruoti į kitus turtingus kraštus, kaip elgiasi išlaisvėjęs ir prasimokęs jaunimas, o apie pažadukų gražbyliavimą turi savo nuomonę. Ilgoku pokario laikotarpiu Lietuvos padangėje buvo visokių paklydimų. Tačiau dauguma doros visuomenės nepasimetė tautos istorijos verpetuose - dėl didesnio pinigų kapšo svetur neišsilakstė. Gintaro kraštą, jo unikalią gamtą, senolių kapus reikia mylėti ir nuolat puoselėti.

 

Dr. KAZYS GAIGALAS,

1949 metais su tėvais ištremtas iš

Linkuvos į Irkutsko sritį.

Rusnė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"