TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Trijų erelių sąmokslas prieš Lietuvą ir Lenkiją?

2010 12 30 0:00

"Bekraujis" Lenkijos-Lietuvos valstybės pasidalijimas tarp "Trijų juodųjų erelių" sąjungos valstybių 1772-1795 m. Naujųjų laikų Europoje buvo precedento neturintis įvykis, šokiravęs to meto visuomenę.

Suverenios valstybės "sukapojimas į dalis" (pranc. demembrement), tenkinant didžiųjų monarchijų interesus, prieštaravo povestfalinės Europos valstybių, įsipareigojusių gerbti kiekvienos šalies teritorijos suverenumą, politinei kultūrai ir praktikai. Šis įvykis ženklino senųjų tarpvalstybinių santykių ir feodalinės Europos "tarptautinės teisės" irimo pradžią. Kita vertus, per padalijimus buvo likviduota paskutinė neabsoliutinė valstybė Rytų Europoje, o jos visuomenei užkirstas kelias įgyvendinti visuomeninius ir politinius pertvarkymus, vedančius į modernios valstybės bei visuomenės modelio įtvirtinimą. Abiejų Tautų Respublikos sunaikinimas sulėtino modernizacijos procesus ne tik jos žemėse. Jis leido "šalims padalytojoms" apsaugoti savo įtakos zonas nuo politinių pokyčių dar ilgai po Prancūzijos revoliucijos epochos.

Pažymėsime, kad "Trijų juodųjų erelių" sąjunga, sudaryta 1732 m. tarp Šventosios Romos imperijos (Austrijos), Rusijos ir Prūsijos siekiant suderinti Abiejų Tautų Respublikos sosto įpėdinystės klausimą, kartu kėlė tikslą priešintis Respublikos vidaus pertvarkymams ir užkirsti kelią politiniam bei kariniam valstybės stiprinimui. Todėl bet kokie mėginimai reformuoti Lenkijos-Lietuvos valstybę sulaukdavo jų pasipriešinimo. "Trijų juodųjų erelių" sąjungos politika tęsė XVIII a. pradžioje pasirašytus Prūsijos ir Rusijos susitarimus išlaikyti nepakeistą Lenkijos-Lietuvos valstybės vidaus sandarą (ši nuostata patvirtinta 1720, 1726, 1729 m. Rusijos ir Prūsijos sutartimis, o atnaujinta 1764 m. sutartimi). Nors de facto egzistavo protektoratas (kiekvieną kartą mėginant keisti politinę Respublikos padėtį kildavo valstybių, siekiančių Lenkijoje ir Lietuvoje išlaikyti status quo, intervencijos pavojus), to meto tarptautinės teisės požiūriu, užsienio valstybių garantijos negalėjo būti formaliai ir vienareikšmiai laikomos Lenkijos-Lietuvos valstybės suverenumo apribojimu.

Abiejų Tautų Respublikos padalijimo projektai tapo realūs nuo tada, kai 1768-1772 m. krizės laikotarpiu nustojo funkcionuoti "Trijų juodųjų erelių" protektoratas ir jį pakeitė "bendros politikos padalijimo atžvilgiu" sistema (systeme corpartageant). 1764-1766 m. Abiejų Tautų Respublikos vidaus reformos ir pastangos stiprinti valstybę paakino Rusiją, Prūsiją ir Austriją apsispręsti dėl padalijimo sutarties pasirašymo.

Tačiau istoriografijoje Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimai ilgą laiką buvo vertinami tik kaip dėsningas šios valstybės silpnėjimo palaipsniui ir vidinių prieštaravimų rezultatas. Pažymėtina, kad padalijimų problematikos ideologizavimo ištakos siekia pirmojo padalijimo laikotarpį, kai Rusijos ir vokiečių valstybių publicistika, atsitraukdama nuo padalijimų legalumo klausimo analizės tarptautinės teisės požiūriu, ėmė plėtoti Lenkijos-Lietuvos valstybės keliamos grėsmės tarptautiniam stabilumui ir jos likvidavimo būtinybės temą. Faktas, kad Abiejų Tautų Respublikoje įvykdytas neteisėtas aktas, nebuvo plačiau analizuojamas, išskyrus Rusijos, Prūsijos, Austrijos 1772-1773 m. paskelbtus garsiuosius "Teisių į užimtas teritorijas išdėstymus", kuriuose mėginta įrodyti padalijimų teisėtumą. Tačiau jau šiose deklaracijose buvo siekiama perkelti klausimą iš teisinės į ideologinę plotmę: iškelta tezė apie Lenkijos-Lietuvos valstybės anachroniškumą ir jos vidaus "anarchijos" grėsmę gretimoms valstybėms bei apskritai padėčiai Europoje.

1773 m. Sankt Peterburge išleistame "Rusijos imperatoriškųjų rūmų pasielgimo paaiškinime" akcentuojama, kad jau nuo XVI a. Respublika kėlė grėsmę Rusijos žemėms, engė ir išnaudojo jos pavaldinius užgrobtose žemėse, tad neišvengiamai reikėjo užkirsti tam kelią užimant bent dalį Respublikos teritorijų. Prūsijos užsienio reikalų ministro Edvardo Hertzbergo plunksnai priklausančiame "Jo Didenybės Prūsijos karaliaus (...) teisės į Pomeranijos kunigaikštystę ir į kitas Lenkijos Karalystės teritorijas" pagrindime buvo akcentuojamos prigimtinės Prūsijos teisės į šias žemes. Lygiai taip pat padalijimo teisėtumą bandė įrodyti Austrijos kancleris Wenzelis Antonas Kaunitzas "Vengrijos karūnos teisių į Raudonąją Rusią ir Podolę, kaip ir Bohemijos karūnos teisių į Osvencimo ir Zatoro kunigaikštystes" išdėstyme.

Padalijimų problematikos ideologizavimą dar labiau sutirštino

tautinių idėjų žyme paženklintas XIX amžius. Faktas, jog trys valstybės palyginti lengvai, nesukeldamos Europą apimančio karo, galėjo pasiekti Abiejų Tautų Respublikos likvidavimo, leido plėtoti mintį apie visišką šios valstybės politinę ir moralinę suirutę.

Rusijos istoriografijoje tiek XIX a., tiek praėjusiame šimtmetyje pagrindine padalijimų priežastimi buvo laikomas vidinis Lenkijos-Lietuvos valstybės silpnumas, gili ilgalaikė vidaus krizė, bajorijos savanaudiškumas, kuriuo naudojosi kaimynės - Prūsija ir Austrija bei "iš dalies" Rusija. Marksistinė istoriografija akcentavo vidinių priežasčių dominavimą, išorės faktoriams priskirdama vien pagalbinę funkciją. Laikantis klasių kovos modelio, kaip padalijimų priežastis buvo nurodomi nesutaikomi klasiniai prieštaravimai, kylantys Lenkijos-Lietuvos valstybės viduje tarp baudžiavinių valstiečių ir išnaudotojų žemvaldžių klasės bei bajoriškoji demokratija ir anachroniškasis liberum veto. Abiejų Tautų Respublikos padalijimų priežastys marksistinės istoriografijos darbuose būdavo grupuojamos taip: 1) anarchinė politinė santvarka; 2) socialinių-ekonominių santykių konservatyvumas; 3) valdančiosios klasės demoralizacija; 4) nacionaliniai-psichologiniai lenkų tautos bruožai; 5) užsienio politikos prieštaravimai tarp Respublikos ir gretimų valstybių. Todėl kaimynėms teliko pasiimti tai, kas buvo "blogai padėta". Istoriografijoje akcentuota gelbėtojiška Jekaterinos II misija "sugrąžinant" atplėštas slaviškąsias teritorijas ir iškeliama "ukrainietiškų bei baltarusiškų žemių susijungimo (...) su Rusija" svarba.

Naujas žingsnis padalijimų problemos tyrimuose buvo žengtas tik XX a. 9-ąjį dešimtmetį, pasirodžius K.Zernacko, M.G.Miullerio, L.Kądzielos ir T.Ciegielskio darbams. Atsvaros taškas perkeltas nuo vidinio valstybės smukimo į jos tarptautinės padėties analizę, pagrindžiant požiūrį, kad valstybės politinis nuosmukis nebūtinai veda tiesiai į žlugimą, juolab jog XVIII a., kuris buvo kupinas karų ir neramumų, tik vienu atveju - o jis susijęs vien su Respublika - konkrečios valstybės politinę krizę lydėjo visiškas jos ištrynimas iš žemyno žemėlapio.

Naujas išeities taškas paskatino išsamesnius XVIII a. antrosios pusės Lenkijos-Lietuvos valstybės vidaus istorijos tyrimus. Lietuvos istorijos institute ir kituose mokslo centruose išplėtoti bajorijos konfederacijų, pavietų savivaldos, miestų raidos tyrimai leido naujai įvertinti XVIII a. paskutinio ketvirčio Lietuvos istoriją. Pažymėtina, kad šiuolaikinėje lietuvių istoriografijoje ryškūs nauji vertinimai, iškeliantys Ketverių metų seimo reformų reikšmę ir XVIII a. pabaigos Respublikos politinės tautos pajėgumą išlaikyti tolesnį valstybės funkcionavimą. Įvertinus Lenkijos-Lietuvos valstybės vidaus ir tarptautinę būklę XVIII a. antrojoje pusėje akcentuojamas ne Abiejų Tautų Respublikos žlugimo, bet sužlugdymo/sunaikinimo faktas.

2004-2008 m. Lietuvos istorijos institute vykdytų padalijimų epochos mokslinių tyrimų rezultatas - dokumentų rinkinys "Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimų dokumentai. 1 dalis. Sankt Peterburgo konvencijos" (sudarytoja Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius: Versus aureus, 2008). Šios knygos tikslas - ne tik pateikti Lietuvos visuomenei iki šiol beveik nežinomus, XIX a. dokumentų publikacijose išsibarsčiusius Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimų dokumentus, bet ir parodyti, kaip vystėsi Abiejų Tautų Respublikos kaimynystėje buvusių valstybių santykiai paskutiniais XVIII a. dešimtmečiais. Leidinio įvadinėje dalyje ("Tyrinėjimai") išsakyta idėja pažvelgti į Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimus ne kaip į valstybės žlugimą, o kaip į užsienio valstybių inicijuotą ir įgyvendintą sužlugdymą.

Šią idėją pagrindžia antroje rinkinio dalyje ("Dokumentai") publikuojamų tarptautinių sutarčių turinys. Pavyzdžiui, 1772 m. liepos 25 d. Sankt Peterburgo konvencijos tarp Prūsijos ir Austrijos dėl Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo tekstas skelbia, jog "maišto dvasia, neramumai, vidaus karas, kurie daugelį metų audrina Lenkijos Karalystę, ir anarchija, kiekvieną dieną įgyjanti ten naujų prievartos raiškų tokiu mastu, kad gali sunaikinti teisėtos valdžios autoritetą, ir kelianti pagrįstą nerimą, kad gali visiškai suirti valstybė ir sujaukti visų jos kaimynių santykius bei sugadinti egzistuojančią tarp jų santarvę ir sukelti visuotinį karą (...)", verčia gretimas valstybes imtis veiksmų, kad "atstatytų ramybę bei tvarką šioje Respublikoje, tokiu būdu užtikrintų jos politinį egzistavimą, labiau priderintą prie jos kaimynių interesų (...)". Jau ši sutarties citata parodo "Trijų juodųjų erelių" sąjungos narių siekius užtikrinti "labiau prie jų pačių interesų priderintą" Abiejų Tautų Respublikos vidinę sandarą.

1772 m. liepos 25 d. Prūsijos ir Austrijos sutarties, kaip ir kitų Austrijos, Lenkijos, Vokietijos archyvuose surinktų 1772-1797 m. tarptautinių konvencijų, deklaracijų, gynybos sutarčių, publikavimas suteikia daug naujos informacijos ne tik politinės istorijos, diplomatijos, bet ir tarptautinių santykių, karo istorijos tyrimams.

Tai, kad padalijimų laikotarpio dokumentų tyrimai šiuolaikiniame pasaulyje tebeturi politinį atspalvį ir kad tam tikroms valstybėms vis dar sunku atsikratyti ideologinių varžtų, rodo ypač komplikuota dokumentų paieška Rusijos archyvuose. Knygos sudarytojai, rengusiai dokumentų publikaciją spaudai, taip ir nepavyko gauti leidimo dirbti Maskvoje, Rusijos imperijos užsienio politikos archyve, kuriame saugomi visų padalijimų sutarčių originalai. Rusijos archyvinių dokumentų neprieinamumas lėmė, kad knygoje "Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimų dokumentai. 1 dalis. Sankt Peterburgo konvencijos" nėra antrojo padalijimo sutarties dokumento publikacijos. Visi dokumentai publikuojami remiantis Austrijos ir Lenkijos archyvuose saugomais originalais. Padalijimų dokumentų tyrimų metu Austrijos, Lenkijos, Vokietijos archyvuose surinkta gausi medžiaga guls į spaudai rengiamą antrąjį tomą. Jame numatoma publikuoti Lenkijos-Lietuvos valstybės sutartis su Rusija, Prūsija ir Austrija.

Lenkijos-Lietuvos valstybės žlugimo dokumentų, atspindinčių užsienio valstybių interesų įtaką, Vidurio ir Rytų Europos tarptautinių santykių sistemos formavimąsi ir jos raidą, tyrimas bei publikavimas yra aktualus ir naudingas ne tik moksliniu, bet ir politiniu bei pilietiniu požiūriais. Padalijimų dokumentų publikavimas sudaro sąlygas Lietuvos visuomenei geriau suvokti tarptautinius santykius XVIII a. paskutinio ketvirčio Vidurio ir Rytų Europoje, atskleidžia "jėgų pusiausvyros Europoje" doktrinos prieštaravimą tarptautinės teisės normoms. Tikimės, kad dokumentų rinkinių publikavimas paskatins naujus mokslinius padalijimų epochos tyrimus, taip pat bus naudingas tarptautinių santykių, politikos ir istorijos mokslų specialistams edukacijos procesu aukštosiose mokyklose, padės suvokti Lenkijos-Lietuvos valstybės sužlugdymo istoriją.

 

Pranešimas skaitytas

Nepriklausomybės dvidešimtmečiui

skirtoje konferencijoje

"Lituanistika atkurtoje valstybėje:

tapatybę keičiantys atradimai".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"