TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Triušiukai kovoje su kurmiais ir vanagais

2012 08 24 6:00

Pradėsiu nuo atsitikimo, kuris nutiko vienam mielam gyvūnėliui. O buvo taip...

Jauniausioji dukra labai geidė triušiuko. Mama atjautė dukterį ir prieš ketverius metus jį nupirko. Gavo vardą Pikutis. Buvo labai mielas ir jaukus padarėlis, neapsakomai prisirišęs prie savo globėjų, kurios jį maitino, vedžiojo, šukavo, nagelius karpė. Išleistas ant vejos nesitverdavo kailyje - vijosi aplink kojas, neatsitraukdamas nė per žingsnį, iš paskos linksmai straksėjo, lyg būtų meilus šunelis. 

Nors mano kantrybę irgi bandė - turėjo papratimą rausti urvus, gadinti veją. Užtaisau, būdavo, išlupęs kur velėnos gabalą, žiūrėk, apsisukęs jau kitur prakiurdo velėną. Pykdė ne juokais. Todėl iš tinklo padariau jam aptvarėlį, kad nesiblaškytų kur pakliuvęs ir nedarytų eibių. Bet jis, nenaudėlis, vis įsigudrindavo iš jo iššokti ir kur nors naują urvą vejoje pradėti.

Daromą žalą vis dėlto atpirkdavo jo ištikimybė ir meilumas. Negana to, kad buvo mielas, bet ėjo dar ir namų sargybą. Pajutęs pavojų, tuojau pastato ausis, pakelia galvą, atsistoja ant užpakalinių kojų, priekines dailiai susidėjęs ant krūtinės. Dairosi. Treptelėja užpakaline kojele. Tai būdavo įspėjimas priešui nesiartinti. Podraug ir ženklas namiškiams, kad pavojus arti.

Ir kokia netikėta širdgėla! Vieną pavakarę (ir tai atsitiko dar tik prieš gerą savaitę) staiga pamatom, kad narvas tuščias, Pikučio nėra. O ką tik straksėjo! Pamanėm, kad iššoko, kaip tai pasitaikydavo, ir kad čia pat jį rasim. Metėmės po kiemą ieškoti. Nerandam. Į gatvę išėjom jau susirūpinę. Klausinėjam kaimynų. Niekas nematė. Ir staiga - klyksmas. Girdžiu - mano vaikai rėkia. Pribėgu artyn - kaimynų šuva nasruose laiko Pikutį. Bet jau nebegyvą. Kūnelis suglebęs kaip skudurėlis, kojytės nuleistos, mataruojasi, šuniui galvą sujudinus. Vaikai rauda, mama rauda, man pačiam tarsi strėle širdį būtų pervėrę...

Toks buvo švelnus sargybinis, taip ištikimai budėjo, tiek džiaugsmo jaunoms ir nebe taip jaunoms širdims teikė! Kaip jis saugojo namus, kaip trepsėjo kojele, pajutęs pavojų! O turėjo žūti nuo savo priešo nespėjęs nė garso išleisti. Nepajutom, kada tas šuo prisėlino ir Pikutį pasičiupo. Neaišku, ar jis pats, iš labai arti pamatęs priešo snukį, baimės ir nevilties apimtas, šoko iš narvelio bandydamasis gelbėtis, ar šuo įlindo pas jį ir pastvėrė? Greičiausiai triušelis pats, nerimo persmelktas, šoko iš narvelio į savo pražūtį, o šuva jį lengvai pasigavo ir nusinešė...

Kodėl dabar prisiminiau tą sielvartingą mano šeimynai istoriją? Todėl, kad ji sutapo su politikos lauko nutikimu, jis savo simboline prasme man priminė to mielo gyvūnėlio žūties dramą. Tiesiog taip sutapo, kad jau kitą dieną pamačiau tam tikrą socialinį organizmą, leisgyvį tabaluojantį jo priešo nasruose. Tą patį, kuris irgi kojele trepsėjo, šiaušėsi prieš būsimą kovą, baudėsi kibsiąs tam priešui į atlapus. O atsitiko taip, kad priešo snukis pasirodė ne toje pusėje, į kurią visą savo rūstybę tas "tvarinys" buvo atkreipęs. Išlindo jo viduje. Nelyginant vogčiomis įtrauktas Trojos arklys. Ir sugriebė savo auką geležiniais žabtais.

Turiu galvoje precedento neturintį atsitikimą, kokio nepamenu per visą laisvų rinkimų Lietuvoje istoriją, nuo pat nepriklausomybės pradžios. Žemesnėje partijos sąrašo vietoje esantis kandidatas, laikraščio redaktorius, baisiausiais kaltinimais įvairiomis išdavystėmis ir parsidavimu per savo redaguojamą spaudos leidinį užsipuola kelis kitus aukštesnėse to paties sąrašo pozicijose esančius bendražygius. Išvadina juos VSD "kurmiais", vanagais iš to paties "sorošininkų" lizdo, vos ne KGB pasiuntiniais sugriauti pradedamą Lietuvos atstatymo darbą. Savo interesų konflikto, žinoma, nejunta.

Čia Aurimas Drižius, "Laisvo laikraščio" redaktorius, "Drąsos kelio" sąrašo trisdešimt trečioje vietoje esantis kandidatas, pasitelkė laikraštį savo rinkimų kampanijai. Jo taikiklyje - to paties sąrašo ketvirta, aštunta ir trisdešimt antra pozicijos. Daugiau kaip trečdalis laikraščio numerio skirta šiems trims politiniams "priešams" naikinti. O tie "priešai" - Valdas Vasiliauskas, Povilas Gylys, Linas Petronis. A.Drižius gina nuo jų "Drąsos kelią".

"Laisvas laikraštis" yra toks reiškinys, kuris egzistuoja, švelniai tariant, "greta žiniasklaidos". Jo publikacijos paprastai nei komentuojamos, nei į jas reaguojama. Nesirengiu jų vertinti. Tik pažymėsiu, kad minėta publikacija, pasak V.Vasiliausko, toliau bus nagrinėjama teisme. Bet faktas nepajudinamas: rinkimų kampanija oficialiai dar neprasidėjo, o "Drąsos kelio" sąrašo žmonės jau kovoje. Tarpusavio. "Velnio arijoje" neseniai rašiau, kad "žmogaus buvimas pasaulyje yra ne tik kančia, ne tik nerimas, ne tik drama, bet ir patyčia".

Sisteminių partijų persvara prieš naujus besiformuojančius junginius yra milžiniška. Finansinis pajėgumas, politinės veiksenos patirtis, ryšiai su žiniasklaida ir verslu, ilgametis įdirbis rinkimų apygardose, ką jau kalbėti apie administracinius resursus nacionaliniu ir savivaldybių lygiu, - nesulyginamų proporcijų. Akivaizdu, kad stovima su rykšte prieš ginkluotą karį. Todėl dėmesio vertą iššūkį joms galėtų mesti tik gerai konsoliduota, žinanti kaip ir pasirengusi iš karto kvalifikuotai veikti, reputacijos nuostolių neturinti komanda.

Kadangi negana įveikti 5 proc. barjerą. Negana laimėti 10-15 Seimo narių vietų. Norint reikšmingesnės politinės įtakos reikia sudaryti bent 40-50 Seimo narių bloką. Todėl sąraše, kuris galėtų efektyviai konkuruoti su sisteminių partijų politinę infliaciją patyrusiomis figūromis, rinkėjams reikia parodyti kelias dešimtis neabejotinos kompetencijos gana žinomų, ryškių ir atsakingų asmenybių.

O ką gali rinkėjui pasakyti sąrašas, kurio vienas žemiau įrašytų kandidatų, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir naudodamasis savo kontroliuojama informacijos sklaidos priemone, rinkimų kampaniją pradeda susidorojimu su aukščiau įrašytais jo paties sąrašo kandidatais?

Į klausimą, kas kaltas, kad telkęsis į vieną "Lietuvos sąrašas" išsiskyrė į tris, Darius Kuolys atsakė: "Tai ir buvo skirtingi dariniai, o jiems susijungti nepavyko, nes trūko politinės patirties, pristigo laiko, buvo per daug įtarinėjimų, pasitikėjimo deficitas, nebuvo palanki ir specialiųjų tarnybų pozicija." Bet to dar nepakako. Ne visi "priešai" buvo išvaryti. Tad "Drąsos kelias" drožiamas toliau - iki degtuko.

Politikos mėgėjai įsivaizduoja, kad norint veikti politikoje tereikia vienintelio dalyko - "drąsos". Bet nelabai supranta, kad parodžius "drąsą" ir paleidus nekontroliuojamą žodyną politikoje toliau veikti iš tiesų nebėra ko. Kadangi neišvengiamai su žmonėmis tenka bendrauti ir toliau. O žmonių santykiai - nelyginant porcelianas. Suskilo - ir nebeskambės. Todėl liežuvis, ne truputį kitaip galvojantis žmogus, politikos mėgėjui yra pirmasis jo priešas.

Kadangi nejunta atsidūręs savo paties įtarinėjimų narvelyje. Nelyginant Pikutis lauko aptvare. Priešo snukis ir dideli nasrai jau viduje. Bet jis to nemato. Pro narvo virbus dairosi priešų lauke. Ir trepsi kojele.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"