TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Trūksta ne politinės valios, o politinių smegenų

2009 09 03 0:00

Kad ir ką Seimas išrinktų nauju savo pirmininku, Arūnas Valinskas jau bus juo buvęs. Gražus jo portretas kabos ant sienų, kur sukabinti visi buvę Seimo pirmininkai. Kaip perauklėtas į laisvę sugrįžęs "zekas", įkalinimo metu pasidaręs nešvankią tatuiruotę raiškioje kūno vietoje ir nebegalintis jos nutrinti, "persiauklėjęs" Seimas šios dėmės nebenusiplaus. Kita vertus, ką ten tos dėmės: jų pritapšnotas valstybės garbės munduras seniai atrodo ir kvepia kaip 19 metų skalbykloje nebuvusi dėmėta kamufliažinė uniforma.

Jei Lietuvos konservatoriai per savo suvažiavimą dabar užtrauktų senu papratimu "žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos", tai nuskambėtų kaip grasinimas visai Lietuvai. Nes atrodys, kad A.Valinsko vadovaujamai "Ąžuolo" frakcijai vėl bus dovanojamos valdžios vietos. Tarp jų ir Seimo pirmininko vieta.

Mūsų liberalioji demokratija, jei kalbėsime pirmiausia ne apie jos liberaliąją, o apie demokratinę šerdį, atrodo gana beviltiška, ir pažangos požymių veik nematyti. Nei "atstovavimo tautai" institutas, nei jo skiriama vykdomoji valdžia neatlieka politinės valdžios - arba, kaip sakytų Arvydas Šliogeris, "pilietinės valdžios" - paskirties. Ir nematyti požymių, kad du nepriklausomybės dešimtmečiai būtų pakeitę šią politinę būklę į gera.

Kai tautos atstovai neatstovauja tautai, kitaip tariant - vadovaujasi kitais interesais nei visuomenės interesas, pažeidžiama šalies Konstitucija ir griaunami atstovaujamosios demokratijos pamatai. Iškalbingų pavyzdžių toli ieškoti nereikia - pakaktų priminti, kaip užpernai kone visas Seimas balsavo už "Leo LT" aferą. To, kaip tvarkomasi su šios aferos padariniais, kaip ir, žinoma, jos pačios nepavadinsi visuomenės intereso politika, nes visuomenės interesas reikalavo išvis nebristi į šitą liūną.

Ne ką mažesnių problemų būna ir tada, kai tautos atstovai atstovauja tautai arba, korektiškiau tariant, tai jos nemažai daliai, kuriai nerūpi nei jos pačios, nei jos renkamų atstovų politinė išmintis. Jei tautos atstovu gali tapti Vytautas Šustauskas, tai nėra vien V.Šustausko ar Konstitucijos, ar politinės santvarkos problema. Juk esant tai pačiai Konstitucijai ir santvarkai, o ir V.Šustauskui niekur nedingus, vis dėlto galima, pasirodo, gerai pagalvojus jo į Seimą nerinkti.

Iš tikro mūsų politiniam gyvenimui trūksta ne politinės valios, o politinių smegenų.

Populistai sako, kad visų blogybių priežastis - buvusi valdžia, neleidusi tautai išrinkti į Seimą geriausių savo atstovų. Jų paklausiusi tauta puola balsuoti už "naująją politiką" su Artūru Paulausku, vėliau - už Darbo partiją su Viktoru Uspaskichu, dar vėliau - už Tautos prisikėlimo partiją su A.Valinsku.

Kiti tvirtina, kad dėl mūsų demokratijos negerovių rinkėjai patys kalti ir nusipelno kaip tik tos valdžios, kurią išrenka. Tačiau yra neteisinga kaltinti už neteisingą pasirinkimą, kai išties jokio pasirinkimo nėra. Ar daug kas renka tautos atstovus pagal racionalų politinio gėrio kriterijų? Ne. Dauguma einančių balsuoti ir bent kiek susimąstančių apie savo pasirinkimo kriterijus renkasi ne gėrį, o mažesnę blogybę. Jei piliečiai priversti rinktis vien "mažesnes blogybes", tai į valdžią išrenkama tik blogybė ir niekas kita: atskirų frakcijų ar politikų blogumo laipsnis neturi lemiamos įtakos bendram vaizdui.

Pasirinkimas tik tarp didesnės ir mažesnės blogybės netinka demokratinei ir laisvai visuomenei. Suvokti šitai turi pirmiausia tie, kurie pretenduoja būti politiniu elitu. Tikras elitas turi ne aklai vykdyti socialinį užsakymą bei šokti masių užgaidų ritmais, ne orientuotis vien į politinę "paklausą", bet ir stengtis ją formuoti - politiškai ugdyti savo rinkėją. Jis ir pats turi bręsti politiškai, ir pamažu ugdyti Lietuvoje vadinamąją politinę klasę, kurios, pasak A. Šliogerio, mes neturime. Ir jei dabartinis menamas politinis elitas to veik visai nedaro, tai joks jis elitas, ir šiuo atžvilgiu tvirtinimas, kad "rinkėjai patys kalti", neatitinka tikrovės: kalti tie, kurie nepalieka rinkėjams pasirinkimo.

Mūsų liberaliosios demokratijos liberalioji šerdis yra apskritai nustumta į politinio gyvenimo paraštes. Demokratijos liberalumas remiasi dviem kertiniais laisvės stulpais: laisva rinka ir žodžio bei minties laisve. Tarp visuomenės grupių šiems dviem principams, akivaizdu, turėtų atstovauti verslas ir viešieji intelektualai - pilietiškai aktyvūs kultūros žmonės, mokslininkai, žurnalistai ir pan. Lietuvos ypatumas tas, kad abi šios grupės yra arba nustumtos, arba pačios nusišalina nuo aktyvesnio pilietinio dalyvavimo.

Prieš ką pirmiausia buvo nukreipta rinkimus triuškinamai laimėjusios prezidentės Dalios Grybauskaitės rinkimų kampanija? Prieš monopolijas. Kokia yra viena didžiausių mūsų iškreipto ūkio ir iškreiptos politikos problema? Monopolijos. Tai kur visą tą laiką buvo mūsų liberaliosios demokratijos liberalai, kad Lietuva tapo tokia monopoliškai antiliberali? Ką ir kalbėti apie žodžio ir minties laisvės, žmogaus teisių apribojimus bei verslo gaivinimo idėjų marinimą - vienus ryškiausių dabartinio Seimo ir Vyriausybės veiklos ypatumų. Kur dingo liberalai?

Ir juk būtent dvi minėtos liberalios grupės - verslininkai ir viešieji intelektualai - turi nemenkų protinių, ekspertinių bei finansinių resursų, kurie lyg ir leidžia daryti didelę įtaką politiniams procesams bei gali paspartinti valstybės politinę brandą. Kur ta įtaka? Kur tie resursai?

Jų nematyti, nes abi šios grupės akivaizdžiai nesugeba deramai organizuotis bei telkti savo pastangų reikiama kryptimi. Būtina nuosekli, organizuota, kryptinga dviejų liberalių visuomenės grupių pajėgas vienijanti veikla, tarnaujanti visuomenės interesui. Gal tada į viešuosius intelektualus nebūtų niekinamai žiūrima kaip į svaičiojančius politikos "menininkus", o į verslininkus - kaip į savo siaurais interesais rūpintis tesugebančius egoistus.

Kitaip tariant, Lietuvos liberaliajai demokratijai reikia politiškai (ir finansiškai) organizuoti savo liberaliojo principo atstovus. Ir galvoti greičiausiai reikėtų ne apie dar vieną "nesisteminę" partiją, o apie vadinamuosius "think tank" - smegenų centrus, kurie savo ruožtu galėtų ugdyti ir būsimus politikus. Tie būsimi politikai būtų įsipareigoję ne marionetiniams partijomis vadinamiems dariniams su jų butaforinėmis ideologijomis, bet tikriems politiniams principams ir idėjoms, kurias brandintų ir skleistų smegenų centrai.

Tai, kad jie būtų steigiami liberaliojo liberaliosios demokratijos dėmens pagrindu, nereikštų, kad jie privalėtų išpažinti liberalizmo doktrinos atmainas. Tiesiog jų veikimas ir nuostatos būtų grindžiamos ne demokratijos - daugumos valios, bet liberalizmo - kūrybinės mažumos galimybių principu. Gal tada po kokio dešimtmečio kas nors dar ir gautųsi dora iš mūsų politikos. Nes, pakartosiu, jai trūksta ne tiek politinės valios, kiek politinių smegenų.

Delfi.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"