TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Trukt už vadžių - vėl iš pradžių

2013 05 17 4:03

Keturias dienas posėdžiavusi savo darbą baigė Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komisija. Kaip visada ji pažėrė krūvą rezoliucijų bei pasiūlymų, o skardžiausiai jos balsas nuskambėjo "Vardan tos..." ... dvigubos pilietybės įteisinimo.

Daug metų stebiu komisijos darbą, nes ji - savotiškas mano vaikas. Beveik prieš 20 metų, kai ir aš priklausiau išeivijai, posėdžiavome mes, užsienio lietuviai, kažkur Aukštaitijoje, bene Anykščiuose. Klausantis protingų, gerai susivokiančių ne tik demokratinio pasaulio scenoje, bet ir užkulisiuose tautiečių iš JAV, Jungtinės Karalystės, Australijos kilo mintis suvienyti išeivijos protus su demokratiją Lietuvoje kuriančiais dar nepatyrusiais naujaisiais politikais - dėl skaidresnio, sklandesnio mūsų valstybės virsmo į savarankišką laisvą rinkos ir demokratijos pertekusią visuomenę. Pristačiau šią idėją garbiam sambūriui, tačiau tuometinio PLB pirmininko Broniaus Nainio ji nesudomino. Užtat sudomino ponią Reginą Narušienę, kuri tuomet, rodos, vadovavo JAV lietuvių bendruomenei.

Mudvi ilgai aptarinėjome idėją. Apgailėjusios, kad jos negalima realizuoti PLB lygmeniu, nutarėme apsiriboti Seimo ir JAV Lietuvių bendruomenės (LB) lygio komisija. Toliau viską organizavo energingoji ponia Regina su JAV LB. Netrukus bendra Seimo ir JAV LB komisija pradėjo savo darbą. Tik gerokai vėliau komisija buvo išplėsta ir tapo viso pasaulio lietuviams atstovaujančiu dariniu.

Pirmuoju jo pirmininku buvo JAV lietuvis Donatas Skučas, kuris vėliau keletą metų dirbo krašto apsaugos ministro patarėju. Mane irgi kviesdavo į posėdžius kaip idėjos bendraautorę. Beje, tos komisijos atsiradimas buvo vienas mano "nuopelnų" Lietuvai. Dėl to galėjau pretenduoti ir gavau (išimties teise) Lietuvos pilietybę kaip antrąją.

Šie prisiminimai vėl atgijo mėginant susivokti įvairiausių nuomonių jūroje "už" ir "prieš" dvigubą pilietybę. Šiaulių universiteto profesoriaus Arūno Gumuliausko nuomone, būti Lietuvos piliečiu emigracijoje ir nemokėti mokesčių Lietuvai - nenormalu ir nelogiška.

Tautietis Andrius Kasparavičius, gyvenantis, atrodo, Anglijoje, paskelbė išsamius svarstymus ta pačia tema. Jis pareiškė, kad suprasti išeivių dvigubos pilietybės poreikį gali tik išeivijoje gyvenę žmonės. Pasijutau besanti kaip tik tas žmogus, kuris savo asmeninę gyvenimo ne Lietuvoje patirtį gali palyginti su autoriaus patirtimi, o palyginusi lieku prie senos savo nuomonės: kelių pilietybių kolekcionavimas be apibrėžtų įsipareigojimų toms pilietinėms "tėvynėms" nėra nei naudingas, nei prasmingas piliečių netenkančiai valstybei. Yra tik išvykstančių iš Lietuvos ir anaiptol ne visų, o tik pilietiškai nebrandžių asmenybių įgeidis.

A.Kasparavičiaus straipsnis vertas dėmesio platesniu nei įprasta išeivijoje žvilgsniu į pilietybės problemą. Jis mato joje ne tik "mano teisę, kurią iš manęs Lietuva atima", bet ir kiekvieno piliečio įsipareigojimą jį įpilietinusiai valstybei. Gerbiamas tautietis nekartoja tos nesąmonės, kad pilietybė esanti kiekvieno žmogaus "prigimtinė teisė". Jis pripažįsta, jog pilietybė yra socialinis susitarimas, savotiškas kontraktas tarp žmogaus ir valstybe pasivadinusios žmonių bendrijos, socialinės, politinės ar nacionalinės grupės statusas.

Pagal socialinio kontrakto teoriją, kaip pažymi A.Kasparavičius, pilietybė apibrėžiama įstatymais, t. y. teisėmis ir pareigomis. O jei taip, tai kalbą apie dvigubą pilietybę vertėjo pradėti nuo "dvigubų" įsipareigojimų ir atsakomybių. Galbūt reikėtų mokėti tam tikrą solidarumo mokestį į Lietuvos biudžetą, kaip siūlo A.Kasparavičius, aktyviai darbuotis vietos lietuvių bendruomenėse, reguliariai lankytis Lietuvoje plėtojant profesinius ar verslo ryšius, žodžiu, būti ne popieriniu, bet aktyviai veikiančiu Lietuvos piliečiu. Tada nereikėtų kėsintis į Konstituciją. Pakaktų patikslinti septintojo Pilietybės įstatymo straipsnio 4-ąjį punktą, pagal kurį pilietybė suteikiama išimties tvarka (taip ją gavau aš ir kiti lietuvių kilmės kitų šalių piliečiai), bei 5-ąjį punktą, kuris numato galimybę grąžinti Lietuvos pilietybę. Tačiau jokiu būdu pilietybė negali tapti šlepetėmis, kurias vežiojamasi iš vienos šalies į kitą, kur tik panorėjus.

Kai matomos tik teisės, tada iki užkimimo reikalaujama turėti tiek pilietybių, kiek tik apžiojama. Net kai valstybiškai, patriotiškai mąstantys žmonės pri(si)mena pareigas, kiti vėl ima giedoti apie "prigimtinę teisę" be pareigų. Jiems, mano didžiai nuostabai, pritaria ir mano buvusi bendramintė ponia R.Narušienė. O juk ji - iš tos pokario pabėgėlių kartos, kuri dirbo JAV didžiulį, šventą ištremtos tautos gelbėjimo darbą per kalbos, raštijos, tautinės kultūros saugojimą bei puoselėjimą, ir darė tai nepaisydama jokių pilietybių. Nes Lietuvos, kurios pilietybę turėjo toji karta, jau nebebuvo, o LTSR-SSSR pilietybės jie nė dovanai nebūtų priėmę. Tačiau tai nesutrukdė jiems nuveikti tokius darbus, kurių šiandieninė karta, reikalaujanti dvigubos pilietybės, neįveiks nė įgijusi tris pilietybes. Nes jų širdyje nebėra Lietuvos tėvynės. Yra tik jiems gero gyvenimo nesukūrusi valstybė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"