TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Trumpa atmintis ar padlaižiavimas?

2011 06 09 0:00

1950 metais Vilnius ruošėsi didžiulei šventei - Lietuvos paskelbimo tarybų socialistine respublika dešimtmečiui. Religinių reikalų komiteto pirmininko Pušinio nurodymu ankstyvą gegužės rytmetį daugelį vilniečių pažadino galingas sprogimas, Trijų Kryžių kalną nusėjęs išsprogdintų kryžių skeveldromis. Buvo nugriautos Kalvarijų kryžiaus kelių koplyčios, po dvi koplytėles Kalvarijų ir Antakalnio gatvėse, nuo Katedros nuverstos šventųjų Kazimiero, Stanislovo ir Elenos skulptūros. Jų pašalinimas motyvuotas tuo, kad jos buvo pastatytos vėliau ir sukurtos ne architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, pastačiusio Katedrą. Žymiausiais pasiruošimo įvykiais buvo laikomi: Černiachovskio (Žaliojo) tilto ir naujojo Žalgirio stadiono, kuriame vyko Dainų šventė, atidarymas. Kadangi tiltą statė 3-iojo Baltarusijos fronto inžinerinis batalionas, atidarymo dieną - 1950 07 21 - pirmasis važiavo Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų vadas Klementas Jefremovičius Vorošilovas. Sklandė gandas, kad tiltas ir stadionas "buvo užminuoti", kad "sulaikyti net 9 įtariamieji". Atseit supraskite, kokie blogi tie buržuaziniai nacionalistai, "banditai", - norėjo visą gražiausią Lietuvos jaunimą ištaškyti.

Po poros metų ant visų keturių tilto kampų (ne jo statytojų pastangomis) buvo užkeltos bronzinės skulptūros, nuliedintos Leningrade.

Beje, raudonarmiečiai apsivogė statydami tiltą. Jo turėklai atvežti nuo buvusio tilto per Priegliaus upę šalia Karaliaučiaus. Keliose vietose jie apskaldyti, nes ten vyko nuožmus mūšis. Kyla įtarimas, ar tik tilto turėklai atvežti iš Rytprūsių?

Vėliau buvo užsimota dar daugiau. Kad nešant Stalino saulę į Lietuvos centrą kas nors neužkliūtų, nutarta Minsko ir Ukmergės plentus sujungti plačia gatve. Tam turėjo būti nugriauti Aušros vartai, Šventųjų Teresės ir Kotrynos bažnyčios. Ketinta nugriauti ir gražiuosius Rodoškovičiaus rūmus Kalvarijų gatvės pradžioje. Jiems, pastatytiems prieš 98 metus, trūko vos 2 metų, kad būtų suteiktas architektūros paminklo statusas. Buvo kalbama apie tramvajų linijų tiesimą Vilniuje ir modernaus "kabančio viešbučio" statybą Trijų Kryžių kalne. Tik dėl garbingų mūsų mokslų vyrų protestų tos beprotiškos užmačios liko neįgyvendintos.

Gražūs Rodoškovičiaus rūmai (nugriauta tik jų dalis), kuriuose įsikūrusi Architektų sąjunga, iki šiol nepaskelbti architektūriniu paminklu. Ant Žaliojo tilto sąmoningai suklastoti užrašai, bylojantys jo pastatymo metus.

Prieš kelis dešimtmečius ant Žvėryno tilto puikavosi užrašas, kad jis statytas 1945 metais. Iš tikrųjų tiltas pastatytas daugiau kaip prieš 100 metų. Įdomu tai, kad jo statybos kaina buvo apskaičiuota ne tūkstančių, šimtų ar dešimčių, o vieno rublio tikslumu - tiek, kiek išlaidų sąmatoje prieš pradedant darbus pateikė tiltą projektavęs inžinierius. (Šiuolaikinių tiltų statytojų protu tai nesuvokiamas dalykas.) Karo metais buvo išsprogdinta tilto važiuojamoji dalis, bet pėstieji visą laiką per jį vaikščiojo.

Sovietinėje spaudoje buvo rašyta, kad ir tiltas per Vilnią į Antakalnį pastatytas sovietmečiu. Iš tikrųjų prieš daugiau kaip 100 metų jį pastatė inžinierius Petras Vileišis. Sovietmečiu tiltas tik praplatintas ir pakeista jo danga.

Kultūros paveldo departamento palaiminimu buvo sudarkytos dvi unikalios Vilniaus senamiesčio vietos: centre ir prie Katedros aikštės iškilo du griozdai - viešbučiai, turintys vilniečiams ir Vilniaus svečiams nesuprantamus, nežinia iš kurios "pasvietės" paveldėtus NOVOTEL ir AMBERTON pavadinimus.

Už išvardytą veiklą vertėtų ne tik diskvalifikuoti, bet gal net teisti kai kuriuos atsakingus Kultūros paveldo departamento darbuotojus.

1946 metų žiemą Dauguose, šalia turgaus išvietės, gulėjo (ilgiau nei kitų partizanų) išniekintas buvusio Daugų policininko partizano Tarzano kūnas. 1989-aisiais radome dar gyvą žmogų, kuris su draugu stribų įsakymu partizano kūną užkasė už Daugų kapinių tvoros. "Vyras buvo stambus, netilpo į kadaise iškastą nedidelę duobę, tai mes jam atkirtome kojas", - pasakojo pilietis Janušauskas.

Vieno Dzūkijos kaimo pamiškėje dar stovi negyvenamas namas, kuriame 1946 02 09 žuvo Kultūros paveldo departamento generalinės direktorės Dianos Varnaitės senelis partizanas Juozas Vadeckas-Tarzanas. (Žūties vieta iki šiol neįamžinta.) Vaikaitė taip užsiėmusi kultūros paveldo išsaugojimu, kad 22 metus tik žada aplankyti senelio žūties vietą.

Ant Žaliojo tilto stovinti dviejų karių su vėliava skulptūra - tai ne tiek meno, kiek okupacijos, kuri Lietuvai buvo tokia žiauri ir skaudi, simbolis.

VYTAUTAS MAČIONIS

 

P. S. 1945 metais stribas nušovė mūsų gerą vilkšunį. Su pagarba prisimenu partizaną Tarzaną, kuris mums tada paliko labai gerą šunį, vardu Leninas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"