TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Trumpo išdavikiškos kalbos, Vakarų silpnumas ir būtinybė žinoti savo priešą

2016 08 03 9:16

Buvau ankstesnio Šaltojo karo pėstininkas ir vienas pirmųjų apžvalgininkų, paskelbusių pavojaus signalą (2007 metais parašytoje knygoje) dėl naujojo, vykdomo Vladimiro Putino režimo. Dabar man didesnį nerimą kelia ne priešininkų stiprybė, o mūsų pačių silpnumas.

Per Šaltąjį karą žinojome, kas mūsų priešas. Jam pasibaigus dešimtmečius galvojome, kad nugalėjo mūsų idėjos. Vakarų modelyje politinis susitelkimas buvo suderintas su ekonomikos sėkme. Vakarų šalys (Europa, Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės Azijoje) galėjo vadovauti pasauliui. Manyta, jog tai naudinga visiems.

Dabar viskas kitaip. Po tris dešimtmečius trukusios integracijos įjungta atbulinė pavara, veikianti stulbinamai greitai. Tai susiję ne vien su „Brexit“ (ir jo sukeltomis bangomis, tebekrečiančiomis Europą). Dar didesnį sukrėtimą kelia sulaužytas tabu, susijęs su kolektyvine gynyba.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris smerkia karines pratybas, kuriose dalyvauja jo paties šalis, ir vadina jas pavojingu žvanginimu ginklais. Donaldas Trumpas ir jo tikėtinas valstybės sekretorius Newtas Gingrichas lengvai numoja ranka į anksčiau šventu ir neliečiamu laikytą NATO sutarties 5-ąjį straipsnį.

Ponas Trumpas taip pat viešai ragino Rusijos žvalgybos tarnybas šnipinėti savo oponentės elektroninius laiškus. Dabar jis sako pajuokavęs. Vis dėlto anksčiau tai būtų laikoma išdavyste, akimirksniu suveikiančiu (politinės) mirties pabučiavimu.

Europą irgi purto politiniai smūgiai. Mūsų policija ir saugumo tarnybos pralaimi kovą su terorizmu. Šengeno zona, buvęs integracijos kertinis akmuo, dabar yra pusiau įšaldyta. Prancūzijoje ir Turkijoje paskelbta nepaprastoji padėtis. Tebesisuka Sirijos mėsmalė. Dešimtys tūkstančių žmonių badauja naftos turtingoje Nigerijoje. Nusivylimas ir skurdas Afrikoje lemia, kad kiekvieną savaitę per Viduržemio jūrą persikelia tūkstančiai žmonių, o šimtai jų nuskęsta. Na, o Europos Sąjunga atsako pasiųsdama karo laivus, kurie veikia kaip jūrų taksi.

Arba pažvelkit į ekonomiką. Tarptautinis valiutos fondas (TVF), pasaulio finansų policininkas, dabar pripažįsta, kad klaidingai reagavo į Graikijos krizę ir per daug optimistiškai vertino eurą. Gera žinoti, bet ar graikai gaus kompensaciją?

Pasaulio centriniai bankai ruošiasi baigti savo didįjį eksperimentą, kai buvo masiškai spausdinami pinigai ir taikomos itin žemos palūkanos. Tai nesuveikė.

Nežinome, ko jie griebsis toliau. Augimo nebus. Atlyginimai tebėra įšaldyti. Didžiojoje Europos dalyje jaunimo nedarbas išlieka nepriimtinai didelis. Globalizacija ir finansų kapitalizmas leido turtingiesiems surengti nevaržomą lupikavimo orgiją, kai pelnas privatizuojamas, o jeigu ištinka kokia nors nesėkmė, nuostolių sąskaita pakišama mokesčių mokėtojams.

Užjaučiu mūsų vadovus. Man tenka betarpiškai bendrauti su politikais ir kitais sprendimus priimančiais asmenimis. Dauguma jų nėra išprotėję, blogi ar kvaili. Vis dėlto neprisimenu, kad jie, žvelgiant visuomenės akimis, būtų kada nors atrodę nesupratingesni ir netekę pasitikėjimo. Ir didžiausias iššūkis jiems – taip pat mums – dar tik priešakyje.

Mums dar neteko susidurti su tiesioginiu Rusijos iššūkiu saugumo tvarkai Europoje arba Kinijos – Azijoje. Artimieji Rytai tebėra gana stabilūs – įsivaizduokite, kas nutiktų, jeigu išties įkaistų Saudo Arabijos ir Irano konfliktas. Dar keli piktinantys teroristų išpuoliai Europoje – ir žmonės pradės reikalauti policinės valstybės. Kaip galėtume atremti naują finansų krizę? Juk išnaudojome jau visas turimas politines priemones, spręsdami pastarąją (arba, tiksliau sakant, nesugebėdami jos išspręsti).

Esame ir anksčiau patyrę blogų laikų. Užaugau 8-ame dešimtmetyje, kurį žymėjo diktatūra, ekonomikos nesėkmės, terorizmas ir virtinė geopolitinių pralaimėjimų. Netgi kukliausi tikslai – išlikti saugiems ir laisviems – atrodė sunkiai pasiekiami ir atimantys ryžtą. Tačiau tuomet bent jau buvo aiškus priešas – komunizmas, į kurį buvo sutelktas mūsų dėmesys. Dabar mus ištikusios negandos yra pavojingesnės ir labiau trikdančios.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"