TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Turiu papasakoti...

2016 04 20 6:00

Prieš 89 metus (1927-ųjų vasarą) Klaipėdoje gimė Maša Rolnik. Prieš keliolika dienų, balandžio 7-ąją, Sankt Peterburge mirė Marija Grigorjevna Rolnikaitė. Beje, paskutiniais gyvenimo metais ji pasirašinėjo kaip Maša Rolnikaitė.

Tai viena ir ta pati moteris. Lietuvos žydų – litvakų – kilmės rašytoja, vertėja, antifašistinio judėjimo aktyvistė, Sankt Peterburgo žydų bendruomenės veikėja... Ne kartą ji buvo pavadinta stebuklu, atminties ir narsumo simboliu. Ją dar vadindavo lietuviškąja Anne Frank, nes M. Rolnikaitė, kaip ir jos tautietė A. Frank, išgarsėjo dienoraščiu apie kraupiausią savo gyvenimo periodą, kai siautė rudasis fašistinis teroras. Pirmą kartą jos dienoraštis buvo išspausdintas lietuvių kalba Vilniuje 1963 metais pavadinimu „Turiu papasakoti“ ir sulaukė vertimo į aštuoniolika kalbų...

Enciklopedijos, įvairūs biografiniai straipsniai primena, kad M. Rolnikaitė dvejus metus kalėjo Vilniaus gete, paskui dar porą metų Strazdumuižos (Latvija) ir Štuthofo koncentracijos stovyklose, po karo dirbo Lietuvoje, vertė į lietuvių kalbą sovietų rašytojų kūrinius, dainų tekstus, mokėsi Maskvoje M. Gorkio literatūros instituto aukštuosiuose literatūros kursuose, o nuo 1965 metų apsigyveno Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge). Bet niekur neradau informacijos apie tai, jog kai tik Sankt Peterburge buvo atkurta Lietuvių kultūros draugija, M. Rolnikaitė aktyviai įsitraukė į jos gyvenimą. Viename draugijos renginių ir susipažinome su ja bei jos vyru. Jie visada visur eidavo kartu – iki pat jo mirties... O paskui ji dar ateidavo ir viena. Smulkutė, labai inteligentiška moteris didžiulėmis, nepaprastai gyvomis, skvarbiomis akimis... Drįstu manyti, kad mūsų vakaruose M. Rolnikaitei buvo įdomu ir, matyt, jauku, todėl ji taip mielai juose lankydavosi ir visada su mumis, lietuviais, kalbėdavosi lietuviškai.

Kas dar įsirėžė į atmintį? Ogi tai, kaip oriai, pasiaukojamai ir kilniai Maša, ponia Marija, kaip mes ją vadindavome lietuviškai, vykdė svarbiausią savo gyvenimo misiją: saugoti, gaivinti atmintį ir perduoti ją ateinančioms kartoms. Juk tai buvo labai skaudi atmintis: Vilniaus gete ji neteko motinos, vienos seserų ir broliuko. Čia jai, kaip ir daugeliui Lietuvos žydų, teko susidurti su buvusių kaimynų, bendramokslių nesuprantamu žiaurumu, išdavyste, tačiau ji niekada neužmiršo ir tų lietuvių, kurie padėjo jai bei jos tautiečiams. Gal todėl ir mums, Sankt Peterburgo lietuviams, nė karto per tuos bendravimo metus neteko išgirsti iš jos nė vieno priekaišto, kaltinimų ar smerkiančių žodžių mūsų tautai.

Apsigyvenusi Sankt Peterburge M. Rolnikaitė beveik kasmet, kol leido sveikata, atvažiuodavo į Vilnių, aplankydavo artimųjų kapus, susitikdavo su nuostabia drauge, Vilniaus universiteto Jidiš instituto bibliotekininke Fania Brancovskaja-Jocheles. Fania taip pat buvo Vilniaus geto kalinė ir net sulaukusi garbingo amžiaus vesdavo ekskursijas po buvusią geto teritoriją. Draugės iki pat gyvenimo pabaigos bendravo jidiš kalba, net internetu.

Jau paskutiniais gyvenimo metais žurnalistų klausinėjama, ar jai neatrodo, kad pastaruoju metu ima kartotis baimės atmosfera, M. Rolnikaitė prisipažino, kad taip, atrodo. Todėl ji, įveikdama negalavimus, galynėdamasi su negailestingai bėgančiu laiku, skubėjo ir rašyti, ir kalbėti. Ypač mėgo kalbėtis su moksleiviais, jaunimu, aiškindama, kaip neapykanta bjauroja žmones. „Užvis labiausiai gyvenime negaliu pakęsti neapykantos“, – kartojo rašytoja. Ir pasiguodė: „Bet ką aš galiu padaryti? Juk net pažįstama žydė Piteryje, kai aš, retai beišeidama iš namų, nepastebėjau, jog remontuoja Rūmų tiltą (Dvorcovyj most), sugebėjo replikuoti man: „Iš kur jau jums žinoti, juk tik savo Holokauste ir tesiknisate!“

Dienoraštis – ne vienintelė M. Rolnikaitės publikacija Holokausto tema. Visose jos knygose, straipsniuose, interviu nagrinėjamos moralinės problemos, su kuriomis susiduria žmonės, patekę į nežmoniškas sąlygas.

Į atmintį įsirėžė jos pasakojimas apie lagerio draugę Mašą Mechanik. Iš lagerio pabėgus kuriam nors kaliniui, fašistai likusius išrikiuodavo ir kas trečią sušaudydavo. Vienoje tokioje rikiuotėje Maša Rolnik, stovėdama šalia draugės, sušnabždėjo jai: „Aš – devinta!“ O toji atsakė: „Ne, devinta tai aš.“ Ir pridūrė: „Nejau tu manai, kad pasaulyje nebeliks kažkokios Mašos Mechanik, ir kas nors pasikeis?“

Mašą išvedė. Kaip rašė M. Rolnikaitė, „jos nėra ir niekuomet nebebus. Bet ar žinote, dėl ko man širdį skauda: jog nuo lagerių laikų žmonės taip ir nepradėjo vienas kito labiau mylėti!“

Šiandien nebėra jau ir M. Rolnikaitės. O jos širdgėla liko! Su mumis. Mumyse…

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"